Teatras

„Visas Nekrošius“ Sankt Peterburgo festivalyje

svetur

Rusijos teatrinio gyvenimo centras spalio mėnesį dviem savaitėms buvo persikėlęs iš Maskvos į Sankt Peterburgą. Taip teigė ne vienas Rusijos teatralas nuo studento iki pripažintų ir gerbiamų teatro istorikų. To priežastis – čia spalio 19–28 d. vykęs 17-asis tarptautinis teatro festivalis „Baltijskij Dom“. Šiemet festivalio generalinis direktorius S. Šubas ir meno vadovė M. Beliajeva nusprendė visą festivalį skirti lietuvių režisieriaus Eimunto Nekrošiaus kūrybai ir pavadino jį „Visas Nekrošius“. Festivalio metu Rusijos žiūrovams scenoje buvo parodyti visi septyni šiuo metu teatro studijos „Meno fortas“ repertuare esantys spektakliai – „Hamletas“ (1997), „Makbetas“ (1999), „Otelas“ (2000), „Metai. Pavasario linksmybės“ ir „Metai. Rudens gėrybės“ (2003), „Giesmių giesmė“ (2004), „Faustas“ (2006). Festivalio programą papildė režisieriaus anksčiau sukurtų spektaklių videofilmų peržiūros, kurias sausakimšoje Mažojoje teatro salėje pristatė ir komentavo teatrologė Ramunė Marcinkevičiūtė. Teatro fojė viso festivalio metu veikė net keturios parodos. Fotografai D. Matvejevas ir V. Lupovskojus demonstravo geriausius savo darbus, užfiksavusius Nekrošiaus spektaklių ir repeticijų momentus. „Meno fortas“ pristatė spektaklių plakatų ir rekvizito elementų ekspozicijas.

Visų spektaklių metu salė buvo pilnutėlė, o bilietai parduoti dar rugsėjo pradžioje. Suvaldyti minias ne tik studentų, bet ir garbaus amžiaus teatro gerbėjų, trokštančių patekti kas vakarą į teatrą, buvo didžiausias ne tik teatro administracijos ir apsaugos, bet ir miesto milicijos galvos skausmas. „Baltijskij Dom“ salėje telpa bemaž tūkstantis žiūrovų, tačiau spektaklių vertimui paruoštų 1500 ausinių komplektų neužteko nė vieno spektaklio metu.

Viso festivalio metu dirbo visų svarbiausių Rusijos žiniasklaidos priemonių grupės, spektaklio metu ištraukas filmuodavo iki 10 kamerų. Pačiam režisieriui greta įtempto repeticijų ir spektaklių tvarkaraščio kasdien tekdavo duoti po 3–4 interviu. TV kanalas „Kultura“, švenčiantis savo 10 metų jubiliejų, Lietuvos ir Baltarusijos televizijos kūrė specialias laidas apie festivalį. Atskiras laidas savo klausytojams ruošė radijo stotys „Svoboda“ bei „Echo Moskvy“. Negalėjo ramiai praeiti pro žurnalistus bei gerbėjus ir Nekrošiaus spektaklių aktoriai – V. Bagdonas, K. Smoriginas, R. Kazlas, E. Špokaitė, A. Mamontovas, A. Bendoriūtė, S. Trepulis ir kt.

Teatro kritikė iš Maskvos O. Jegošyna: „Festivalio devizas „Visas Nekrošius“ sujudino Rusijos teatrinę visuomenę. Likus pusantro mėnesio iki festivalio internete pasirodė jaunimo forumai, skirti svajojantiems patekti į „Meno forto“ spektaklius. Buvo aptariami nebrangūs traukinių reisai, viešbučių kainos, vietos bendrabučiuose, Piterio „aukštosios meilės ligos“ teatrui bendraminčių svetingumas. Paneigdami rūsčių skeptikų prognozes, šiandieniai žiūrovai įrodė, kad myli teatrą ne mažiau nei jų tėvai ar seneliai, leidęsi į piligrimines keliones, norėdami pamatyti V. Vysotskio vaidinamą Hamletą Tagankos teatre. Dėl šios meilės jie susitaiko su bemiegėmis naktimis, plackartiniais vagonais, tuščiomis kišenėmis, nakvynėmis ant stoties suolelio ir keturiom valandom stovėjimo sausakimšoje salėje... Jau daugiau kaip ketvirtį amžiaus Eimunto Nekrošiaus spektakliai – padidėjusio teatrinės visuomenės laukimo objektas. Taip žiūrima į atletą, kuris eilinį kartą kelia kitiems neįveikiamą svorį. Jo sceninėje erdvėje alsuoja dangūs (tai sniegas, tai lietus, tai akmenų griūtis). Nekrošiaus sukurtame pasaulyje sunku gyventi ir lengva kvėpuoti.“

Peterburgietė K. Pavliučenko: „Nekrošiaus festivalis Peterburgo žiūrovams tapo tikra dovana. Rodos, rašyti apie Nekrošių tas pats, kaip rašyti apie Puškiną: tiek jau daug pasakyta ir parašyta. Vis dėlto kiekvienas jo spektaklis, kiekviena mizanscena – puiki proga ilgiems apmąstymams. Daugeliui jo spektaklių gana daug metų. Pavyzdžiui, chrestomatiniam „Hamletui“ šiemet sukako dešimt. Tačiau, kad ir kaip paradoksalu, susidaro įspūdis, kad išlaikyti kaip geras vynas, šie spektakliai tik įgauna daugiau skonio. Ir išminties. Tokios, kuri net už žmogžudžius verčia šnabždėti sielvartingąjį katalikišką miserere.

M. Davydova (Maskva): „Galima teigti, kad būtent Nekrošius numatė svarbią šiuolaikinio teatro kryptį, kur spektaklio statytojas galutinai atsiplėšė nuo teksto autoriaus valdžios. Kartais, kaip Josefas Nadjis „Voiceke“, režisierius sukuria savo vizualines fantazijas, visiškai užmiršdamas pjesės siužetą. Kartais, kaip Lucas Percevalis ar Michaelis Talhaimeris, visiškai perrašo tekstą pagal savo idėjas ir koncepcijas. Nekrošiaus figūra, kaip dabar darosi aišku, savo laiku tapo tiltu tarp ankstesnio, interpretacinio teatro, ir besiformuojančio mūsų akyse kuriančio teatro. Festivalis „Baltijskij Dom“ staiga labai aiškiai parodė šią, anksčiau ne visiškai suvoktą lietuvių genijaus reikšmę Europos scenai.“

Populiarieji Rusijos leidiniai, siekdami efektyviau pristatyti Eimunto Nekrošiaus kūrybą savo skaitytojams, lygino jo vietą teatre su A. Tarkovskio kine ir net Dolce ir Gabanos – madų pasaulyje.

Pirmą kartą „Meno fortas“ išvežė gastrolių iš karto visus septynis spektaklius. Tai buvo nemenkas išbandymas ir egzaminas ne tik visiems darbuotojams technine, organizacine prasme, bet ir didelis krūvis aktoriams. Vis dėlto festivalis įvyko sėkmingai, be mažiausių klaidų, o ilsėtis trupei ilgai neteks. Lapkričio 14–17 d. „Faustą“ išvys Liežo miesto Belgijoje žiūrovai, o 26 ir 28 d. Maskvoje jau laukiami „Otelas“ ir „Faustas“.

Išskirtinė šį sezoną galimybė pamatyti Nekrošiaus spektaklį „Faustas“ Vilniuje – gruodžio 14 d. Nacionaliniame dramos teatre.

Tauras Čižas