Kinas

Kine pasitaiko ir optimistų

krėsle prie televizoriaus

iliustracija
„Amerikoje“

LTV „Elito kinas“ primins vieną svarbiausių 7-ojo dešimtmečio Europos kino figūrų – čekų Naujosios bangos pradininkę, kino autorę ir feministę Verą Chytilovą (g. 1929). Ji studijavo architektūrą ir meno istoriją, dirbo braižytoja, laborante, manekene. Į režisūrą ji atėjo vėliau už savo bendraamžius. Pirmasis Chytilovos užsiėmimas kine buvo „Barandovo“ kino studijos „mergina su pliauške“, vėliau – režisieriaus asistentė, antroji režisierė. Jau tada atsiskleidė jos temperamentas ir dažniausiai bjauriu vadinamas charakteris. Chytilova diskutavo su aktoriais, scenaristais, dažnai stabdydavo filmavimą ir nekreipdavo dėmesio į įtūžusio režisieriaus reikalavimus pašalinti ją iš filmavimo aikštelės. Pasak pačios režisierės, į režisūros studijas ją pastūmėjo pasišlykštėjimas čekų kinematografijos būsena. 1962 m. ji sukūrė diplominį filmą „Lubos“, sklidiną Naujosios bangos dvasios. Kartu su kitu trumpo metražo režisierės filmu – „slaptos kameros“ stiliumi nufilmuotu „Blakių maišu“ – jis buvo išleistas į ekranus, tapo kritiško požiūrio į realybę manifestu ir atnešė autorei pasaulinę šlovę. Po metų pasirodė filmas „Apie kažką kita“, sulaukęs ne tik sėkmės, bet ir tapęs vienu mėgstamiausių feminisčių filmu: du paraleliai besirutuliojantys pasakojimai apie gimnastikos čempionės ir nuobodžiaujančios namų šeimininkės gyvenimą provokavo susimąstyti ne tik apie gyvenimo, bet ir apie aukos prasmę.

Iki 1968 m., kai sovietų tankai nutraukė bandymus sukurti šalyje „žmogiško veido socializmą“, Chytilova spėjo sukurti ne vieną dabar klasikiniu vadinamą filmą. Tačiau 1969 m. režisierė buvo priversta pasitraukti iš kino. Kitaip nei dauguma kolegų, ji nenorėjo emigruoti ir septynerius metus kūrė reklamines, dokumentines juostas, jas pasirašinėdama vyro arba pažįstamų pavarde. Į didįjį kiną jį grįžo 1976-aisiais. Sugrįžusi Chytilova rinkosi tradiciškesnį pasakojimo būdą, nors ir neatsisakė ankstesniems jos kūriniams būdingo siurrealizmo, metaforiškumo, simbolių. LTV (14 d. 23.15) parodys bene daugiausia diskusijų sukėlusį Chytilovos filmą „Kaukšt šen, kaukšt ten“ (1988). Tai – sudėtinga parabolė apie žmones ir pasaulį, prisodrinta simbolių, metaforų, kurioziškų detalių, masinės kultūros ženklų. Filmo herojai – trys gyvenimo malonumus mėgstantys draugai. Pepė nori turėti kuo daugiau moterų, o jo draugai kartais taip pat naudojasi Pepės gražuolėmis. Bet jie miršta arba yra pasmerkti mirti nuo AIDS. Ši žinia sukrečia trijulę... Chytilova iki šiol išlieka aktyvi meninių procesų dalyvė, dirba teatre, filmuoja, pernai režisierė sukūrė vaidybinį filmą „Gražios akimirkos“, jis rodytas ne viename tarptautiniame kino festivalyje.

Chytilova niekad nesistengia sugraudinti žiūrovų, gal net atvirkščiai, jai svarbiau, kad jie pagaliau susimąstytų – apie save, pasaulį, keistus žmonių žaidimus. Apie Jimo Sheridano („Mano kairė koja“) filmą „Amerikoje“ (TV3, 9 d. 23.55) vienas anglų kritikas rašė, esą „tai širdį draskantis, o paskui ją sudedantis iš naujo“ filmas, festivaliuose jį lydėjo ovacijos stovint. Žinoma, ne visi vertino taip egzaltuotai, tačiau, manau, lietuviams jis turėtų patikti jau vien todėl, kad ne vienas iš mūsų, kaip ir filmo herojai, ieško laimės Amerikoje. Be to, lietuviai mėgsta klišes, kurių filme taip pat nepristigs.

...Išgyvenę sūnaus mirties dramą, Džonis ir Sara kartu su dviem dukrelėmis atvyksta į Ameriką tikėdamiesi geresnio gyvenimo. Jie neturi nė sulūžusio grašio, susiranda butą degeneratų, transvestitų ir kitokių keistuolių pamėgtame kvartale. Gyvenimas negaili filmo herojams nusivylimų ir spąstų. Tačiau situacija pasikeičia, kai mergaitės susipažįsta su paslaptingu kaimynu Mateo. Jis tampa seserų sąjungininku pasaulyje, kurį valdo tikėjimas, viltis ir... magija. Filmas autobiografiškas, jis dedikuotas režisieriaus broliui, vaikystėje mirusiam nuo smegenų vėžio. Matyt, režisieriui „Amerikoje“ buvo savotiška autoterapija.

Kitas šios savaitės filmas, kurio veiksmas taip pat nukelia į Niujorką, yra 1999 m. sukurtas Martino Scorsese’s „Bėgti nuo mirties“ (LTV, 9 d. 22.40). Filmo herojus Frenkas, kurį suvaidino Nicolas Cage’as, naktį dirba greitojoje, gelbsti nuo mirties nusikaltėlius ir narkomanus. Jis yra ties nervų krizės riba, nes negali atsikratyti prisiminimų apie pacientę, kurios mirties kaltininku jaučiasi. Vieną naktį Frenkas padeda infarkto ištiktam vyrui. Netrukus jis susipažįsta su jo dukra Mere (Patricia Arquette) – buvusia narkomane. Frenkui atrodo, kad jis sutiko giminišką sielą...

iliustracija
„Malholando kelias“

Martinui Scorese šis filmas buvo sugrįžimas į iš „Taksisto“ laikų gerai pažįstamas Niujorko gatves. Pristatydamas filmą žurnalui „Positif“ jis prisipažino, kad žavisi Niujorku, nes jame galima stebėti gryną žmogiškumą: „Nepaisant mero pastangų, tai vis dar yra džiunglės. Myliu šias džiungles, bet nė už ką nenorėčiau būti Frenko ir jo kolegų ar kieno nors, kas stengiasi, kad miestas funkcionuotų 24 valandas per parą, kailyje. Niujorkas yra vienintelis ir išskirtinis. Tai juk Amerikos vartai. Būtent į Niujorką įsilieja imigrantų srovė. Todėl Niujorkas nėra nei Europa, nei Amerika, bet kažkas tarpinio tarp Senojo ir Naujojo pasaulio, nepakartojamas, nuolat paklūstantis permainoms, įvairiapusiškas, vibruojantis, gimdantis konfliktus. Frenką slegia jo užuojauta žmonėms. Jis nori pabėgti, bet pareiškimo išeiti iš darbo niekas nepriima. Nepamirškime, kad esame Niujorke. Kai girdime valdininką, sakantį: „Miestui jūsų reikia“, mus, Niujorko gyventojus, suima juokas. Tai absurdo viršūnė. Juk šis miestas yra beprotiškas. Bet nelaimėlis, esantis ties nervų krizės riba, skubotai siunčiamas gelbėti išprotėjusį miestą. Gražiausia, kad būtent šis žmogus gali kažką nuveikti.“

Ilga citata, bet man ji patiko. Davidas Lynchas – taip pat iš tokių, kurie gali kažką nuveikti. LNK praėjusią savaitę nusprendė snobams priminti jo filmus, šį ketvirtadienį laukia „Malholando kelias“ (15 d. 22.30). Į priekaištus, kad jo filmai gali būti nesuprasti, Lynchas yra atsakęs: „Juk nežinome visko apie mus supančią tikrovę. Tačiau žinome, kokį vaidmenį turime joje suvaidinti, net jei tai ir ne visiškai iki galo suvokiame“.

Į klausimą, ar jis sąmoningai norėjęs, kad išėję iš kino nežinotume, kas atsitiko „Malholando kelio“ personažams, Lynchas atsakė: „Manau, kad jūs žinote. Tai lygiai taip pat, kaip ir gyvenime. Dažnai mūsų gyvenimo fragmentai atrodo beprasmiai, tačiau galiausiai jie susiklosto į prasmingą visumą. Manau, kad intuicija leidžia žiūrovams suprasti mano personažus ir tai, kas su jais vyksta. Žmogaus proto esmė yra sugebėjimas atrasti prasmės harmoniją mus supančioje tikrovėje“.

Šiais optimistiškais žodžiais norėčiau jau baigti savo straipsnelį, bet jaučiu pareigą paminėti kelias žavias senienas. Pirmiausia tai klasiko Kingo Vidoro 1959 m. sukurta holivudinė iki kaulų smegenų biblinio pasakojimo versija „Saliamonas ir Sabos karalienė“ (LTV2, 9 d. 19.10). Filme vaidina tuomet nepaprastai ryškios žvaigždės Yulas Brenneris, Tyrone’as Poweris ir įspūdingoji Gina Lollobrigida – ne vienam 6-ojo dešimtmečio vyriškiui ji buvo grožio ir moteriškumo idealas. Nepatyrusį senojo kino žavesio žiūrovą filmas gali trikdyti savo kiču, bet dabar tokio kičo tikrai jau niekur nepamatysite. Iki jo kokiam nors Cicinui ar „Šokių dešimtuko“ vedėjui – kaip musei iki Mėnulio.

Man kičo viršūnė yra saldusis Elvisas Presley. Jauną ir labai gražų jį pamatysime 1962 m. Philo Karlsono filme „Vaikis Galahadas“ (LTV2, 10 d. 19.45). Presley vaidina boksininką, Charlesas Bronsonas – jo trenerį. Žinoma, Presley filme ne tik mušasi, gelbsti merginą ir krečia kiaulystes, bet ir dainuoja. Filme skamba daina „I Got Lucky“. Prisimenate?

Daug dainų skambės 1938 m. sukurtoje George’o Marshallo muzikinėje komedijoje „Goldvino merginos“ (LTV2, 11 d. 18 val.). Holivudo prodiuseris Samas Goldwynas, ilgametis legendinio Brodvėjaus impresarijaus Flo Ziegfeldo gerbėjas, norėjo pakartoti kine „The Ziegfeld Follies“ sėkmę. Šis filmas buvo pirmas ir paskutinis bandymas. Pagrindinį prodiuserio vaidmenį filme sukūrė dar viena kino legenda – nepakartojamasis Adolphe’as Menjou.

Jūsų – Jonas Ūbis