Dialogo ribos

„Kartais kultūros, grupės, individai vadina neabejotinomis vertybėmis tai, kas kitiems atrodo nežmoniška arba nepriimtina. Reikia visada siekti dialogo, tačiau kartu suvokti, kad galima atsidurti situacijoje, kai reikės rinktis ir joks dialogas nebus įmanomas“, – teigia italų rašytojas ir publicistas Claudio Magrisas (g. 1939), šiemet vadintas vienu rimčiausių literatūros Nobelio kandidatų. Spausdiname esė fragmentus.

1988-ųjų rugsėjį nuvažiavau į Olandiją. Vieną dieną atsidūriau Hagoje. Regis, buvo sekmadienis. Didžiulėje aikštėje vyko kažkas panašaus į milžinišką tolerantiškumo mugę. Iš nesuskaičiuojamų vienas šalia kito pastatytų paviljonų, stendų, palapinių, kioskų buvo skelbiamas, propaguojamas nuosavas Žodis, įvairiausios evangelijos, politinės partijos, tikėjimai, draugijos, klubai, judėjimai, grupės siūlė skirtingus ir dažnai prieštaraujančius vienas kitam dvasinio, fizinio, visuomeninio, metafizinio, seksualinio, kultūrinio, gastronominio išganymo receptus. Kiekvienas skelbė savo nuomonę ir savo tiesą – antimilitaristai, veteranai, sveiko gyvenimo būdo ir ekscentriškų dietų, ezoterinių technikų ir gimnastikos, askezės ir kolektyvinių orgijų, kolektyvizacijos ir jokių skrupulų neturinčio anarchiško liberalizmo šalininkai. Savo išpažintojų čia galėjo rasti ir globojančios valstybės modelis, ir visiška jo priešingybė.

Pirma reakcija buvo jaudinantis laisvės ir tolerantiškumo įspūdis. Senas, tradiciškas, beveik stereotipinis Olandijos – laisvių, pilietinių teisių, dialogo šalies – įvaizdis tapo konkretus, jis įsikūnijo į žmones, skelbiančius savo tiesas toje aikštėje. Jautei, kad kiekvienam, – ir individui, ir judėjimui, buvo suteikta galimybė išsisakyti, kad čia nėra jokių pavydžių ir valdžios trokštančių dievų, pasirengusių kitus priversti tylėti. Bet kiekvienas, turintis savo vietą žmogaus širdyje – didelis arba mažas, pakilus ar keistas, papuoštas ar nuskuręs, majestotiškas kaip karalius ar varganas kaip klošaras, dievas čia surasdavo savo altorių ir savo tikinčiuosius, kurie reiškė jam savo pagarbą, ir niekas negalėjo jiems to sukliudyti.

***

Dialogą ir tolerantiškumą galima traktuoti kaip sinonimus. Hagos aikštėje beveik fiziškai galėjai pajusti, kad tiesa niekad negali priklausyti vienai doktrinai, nelinkusiai diskutuoti su skirtingomis, bet lygiavertėmis nuomonėmis, kad tiesa gali būti tik nesibaigianti konfrontacija arba dialogas ir begalinis ieškojimas.

Po kurio laiko kilo dar vienas įspūdis, kuris man pasirodė beveik žadinantis nerimą. Nuostabus jausmas, kad visiems priklauso teisė išsisakyti, staiga pradėjo dusinti, tarsi šalia antirasistų stendų būtų atsiradęs skustagalvių nacių kioskas arba kažkas panašaus į klonuotą daktarą Mengelę, skelbiantį savo eksperimentų Aušvice naudingumą. Tas gražus ir nekaltas rytas leido man intensyviai ir ypač akivaizdžiai pajusti būtiną, sunkią, beveik neišsprendžiamą dialogo ir tolerantiškumo bei jų ribų problemą. Nuostabus Voltaire’o sakinys, kad jis yra pasirengęs aukoti savo gyvenimą, idant kiti galėtų laisvai skelbti savo nuomonę, prieš kurią jis kovojo rizikuodamas gyvybe, ironiškai priminė pasakojimą apie ypač tolerantišką žmogų, pasirengusį sušaudyti visus, kurie nebuvo tolerantiški.

Tolerantiškumas, tiksliau, dialogas ir jo prieštaravimai, yra universali problema, kurios dabar privalo imtis mūsų sąžinė (bet taip pat ir teisėtvarka) dramatiškiau nei kada nors anksčiau istorijoje. Šiuo požiūriu mūsų kultūra atrodo nepasirengusi sukrėtimams, kylantiems iš mūsų gyvenimo, visuomenės, vertybių pasaulinių permainų. Milžiniškų permainų procese jau nebėra anksčiau būdingų atskirų, statiškų, uždarų ir apsiribojančių savo vertybių sistema kultūrų, beveik nesuvokiančių, kad egzistuoja kitos kultūros, joms svarbios kitos vertybės. Dabar civilizacijos juda ir maišosi, tautos ir rasės susitinka, o jų pasaulio vizijos – religinės, politinės, visuomeninės – funkcionuoja šalia viena kitos kaip tie Hagos prekystaliai. Vertybių, prasmių, tradicijų, papročių ir institucijų politeizmo niekas nebegali ignoruoti.

Šis procesas praturtina mūsų kultūras, bet kartu žadina baimę ir liguistą norą gintis. Globaliame pasaulyje kiekviena tapatybė jaučia grėsmę, bijo, kad gali išnykti, todėl yra pasirengusi pabrėžti savo ypatingumą, paversti jį absoliučia ir radikalia skirtybe, dievuku, kuris, kaip ir visi dievukai, lengvai priima prievartą ir kruvinas aukas.

Netolerantiški atsakymai į dabartines pasaulio permainas yra ypač pavojingi ir barbariški, jie kliudo rastis naujam ir autentiškesniam universalumui. Jo radimosi procesas imponuoja, nes pirmą kartą istorijoje tarp tūkstančio grėsmių ir siaubingų prieštaravimų, iš visas sienas nugalinčio dialogo gimsta arba galėtų gimti tikras visuotinis universalumas, išreiškiantis visos Žemės, o ne tik Vakarų arba Rytų civilizaciją.

***

Kultūrinė Europos užduotis – iš naujo suvokti ir ginti vertybes, universalių principų poreikį, kuris jau daugiau nei du tūkstančius metų yra Europos civilizacijos esmė. „Nerašyti dievų įstatymai“, kaip juos vadina Antigonė, kitaip tariant, moralės normos, kitaip nei istoriškai ir visuomeniškai nulemtos teisės, iškyla kaip absoliutai ir negali būti sulaužytos. Toks universalumas, kuriam kelia grėsmę ir visokių skirtumų niveliavimas, ir jų chaotiškas atomizavimas, yra europietiškos civilizacijos pagrindas. Šia prasme ji nėra tik europietiška, nes smerkia ir Europos bei Vakarų nusikaltimus.

Iš pat pradžių Vakarų kultūra labiau pabrėžė individą nei bendruomenę. Nuo stoikų ir krikščionių asmenybės sąvokos iki Romos teisės, nuo liberalizmo ir demokratijos garantijų iki socializmo skelbtos laisvės nuo skurdo, nepakartojamai išskirtinis individas yra protagonistas, kažkas, ką Evangelija moko mylėti, ką Kantas laiko tikslu ir niekad priemone. Jo laisves saugo kodeksas, o jo aistras literatūra stato pasaulio centre.

Tokia individo pirmenybė lemia lygių visų žmonių teisių ir orumo principą, taigi ir tolerantiškumą skirtybėms bei kultūrų ir vertybių sistemų dialogą, net jei jos ir prieštarauja viena kitai.

Vis dažnesni skirtingų tautų ir kultūrų kontaktai intensyvės. Jie mus praturtina, bet gali ir sukelti sunkias situacijas, atskleisiančias visą pasirinkimo tarp būtino kultūrinio reliatyvizmo ir neabejotinų vertybių išsaugojimo dramatizmą. Iš kitų kultūrų kilę žmonės turės tapti europiečiais, išsaugoti savo tradicijas bei niekieno neverčiami asimiliuotis su mūsų modeliu. Jei Europa sugebės ryžtingai ir atvirai įgyvendinti šį uždavinį, ji ir toliau, tik nauja forma, galės atlikti vaidmenį, kurį anksčiau vaidino pasaulio istorijoje.

***

Beveik visi skirtumai – papročių, tradicijų, vertybių – gali ir turi būti nugalėti broliško dialogo, nepaisant niekingų ir kvailų prietarų. Tačiau gali atsirasti situacijos, kai kultūros, grupės, individai laiko amžinomis vertybėmis tai, kas kitiems atrodo nežmoniška ir nepriimtina. Reikia siekti dialogo, tačiau kartu ir suvokti, kad visada galima atsidurti dramatiškoje situacijoje, kai dialogas bus neįmanomas.

Jei sektos, draudžiančios kraujo perpylimą, narys neleidžia perpilti nepilnamečiam jo vaikui kraujo, o šis priešingu atveju mirs, reikia spręsti, ar gerbsime tėvo tikėjimą ir valią (tai visada atrodė būtina) ir leisime vaikui mirti, ar pasinaudoję jėga ir autoritetu atliksime kraujo perpylimą (šiuo atveju tai būtų tikslinga). Bet tai būtų pirmas žingsnis keliu, kurio gale būtų įsakymas (arba draudimas) lankyti bažnyčią.

Dialogas reiškia savų įsitikinimų reviziją, kovą už savo idėjas, bet taip pat ir pasirengimą būti įtikintam, kai priešininko tezės pasirodys logiškesnės ir labiau pagrįstos bei žmogiškesnės. Tačiau tai reiškia, kad prieš pradėdami dialogą a priori turime pasirinkti pozicijas, su kuriomis esame pasirengę diskutuoti, bet kartu ir pripažinti jas esant lygiavertes.

Tokiu būdu liberalas sutiks diskutuoti su valstybės kišimosi į ekonomiką šalininku, pateikdamas jam savo intelektualius argumentus, bet kartu ir pripažindamas jam lygiavertį žmogišką orumą, būdamas pasirengęs, jei prireiks, pripažinti priešininko argumentus. Tačiau tas, kuris nėra nusikaltėlis, nesutiks diskutuoti su kažkuo, kas, pavyzdžiui, skelbs, kad prievarta yra pateisinama, arba savinsis teisę užmušti vaiką.

Tolerancija ir dialogas reikalauja etinio reliatyvizmo, kuris prieštarauja absoliučių vertybių saugyklos pasipūtimui, taigi ir teisei primesti jas kitiems, net jei kalbėtume apie išganymą. Tačiau galima atsidurti ir situacijoje (taip jau yra atsitikę ir dar atsitiks), kai moraliniu požiūriu yra neįmanomas joks dialogas, susitarimas, tolerantiškumas.

Kai prieš keliasdešimt metų pirmasis juodaodis studentas įgijo teisę studijuoti JAV Pietų universitete, šis sprendimas baltųjų buvo sutiktas kaip įžeidimas gimtajai kultūrai ir jos vertybėms. Jie buvo pasirengę prievarta neleisti juodaodžiui studentui pasinaudoti jam priklausančia teise. Baltųjų teisių gynimas buvo suvokiamas kaip senųjų Pietų kultūros vertybė: arba gerbi tą rasistinę kultūrą, kultūros skirtybes, paaukodamas tam juodaodį studentą ir jo teisę, arba priešiniesi (kad ir naudodamas jėgą) prievartai, atsisakydamas pagarbos anai kultūrai ir versdamas jėga leisti juodaodžiui studentui pasinaudoti jo teise. Amerikos vyriausybė skyrė studentui apsaugą – federalinių karių būrį. Jie atvesdavo juodaodį studentą į universitetą ir buvo pasirengę šaudyti į visus, norinčius surengti studentui linčo teismą, užkimšti burną visiems, norėjusiems priversti studentą tylėti. Per riaušes žuvo keli žmonės.

***

Tarp šių dramatiškų ir nuolat įvairėjančių požiūrių reikės (diskutuojant su naujųjų europiečių kultūromis) išskirti minimumą nediskutuotinų ir bendrų vertybių. Vadinasi, reikės priimti skausmingą, bet neišvengiamą vertybių hierarchiją. Šiame procese lemiamas vaidmuo teks naujoms kultūroms, kurios iki šiol buvo svetimos Vakarams, bet lygiai taip pat yra universalių vertybių nešėjos.

Atsisakyti dialogo visada skausminga, nes visada sunku atskirti žmones arba idėjas nuo dialogo. Tačiau tai neišvengiama. Žinoma, kiekvienas mūsų gali susidurti su panašiu nukrypimu, nes nepriimtinos skirtybės nebūtinai yra atėjusios iš už jūrų ar kitų žemynų. Jos taip pat sėkmingai gimsta ir pas mus. Niekas taip, kaip Aušvicas, neprieštaravo nerašytiems dievų įstatymams, o juk Aušvicą sukūrėme mes, europiečiai.

Tragedija yra konfliktas tarp teisės ir moralės normų, kurie yra lygiai vertingi. Tačiau Antigonės tragedija aktuali amžinai, jos pagrindas – būtinybė rinktis vertybes kartu su visomis problemomis, klaidomis, taip pat ir kalte, kurią atneša kiekvienas panašus pasirinkimas konkrečiomis istorinėmis aplinkybėmis.

Prievarta individui netampa teisinga tik todėl, kad ją pateisina vadinamoji viešoji nuomonė. Nacių epochos vokiečių antisemitizmas arba prievarta juodaodžiams Alabamoje, be abejo, atitiko plačių liaudies sluoksnių lūkesčius, tačiau dėl to tai netapo teisinga. Kartais gali būti teisus Ibseno „Žmonių priešo“ daktaras Štokmanas, kai sako, jog dauguma turi jėgą, bet ne jų pusėje tiesa.

Taigi reikia paklusti „nerašytiems dievų įstatymams“, apie kuriuos perspėja Antigonė, nors toks paklusnumas – arba atsisakymas paklusti niekingoms valstybės nustatytoms teisėms – gali turėti tragiškų padarinių.

Tą akimirką atsiranda siaubinga abejonė, kuri tragiška pati savaime: iš kur galima žinoti, ar tie nerašyti įstatymai iš tikrųjų yra dieviški, ar tikrai kalbame apie universalius principus, o ne apie archajiškus prietarus, aklus atavistiniais kraujo ryšiais pagrįstus instinktus? Esame įsitikinę, kad krikščioniška artimo meilė, kiekvieną individą visada tikslu ir niekad priemone laikyti skatinantys Kanto etikos postulatai, švietimo ir demokratijos vertybės – laisvė ir tolerantiškumas, socialinio teisingumo idealai, visų Žemės žmonių lygios teisės, ir yra pagrindas, kuriuo neturi teisės abejoti joks Kreontas, jokia valstybė.

Tačiau taip pat žinome, kad tokios kaip mūsų civilizacijos dažnai prievarta primesdavo kitoms civilizacijoms vertybes, kurias laikė universaliomis, bet kurios buvo tik jų kultūros, istorijos, tradicijų, galėjusių pasijusti stipresnėmis, produktas. Pasak Goethe’s Ifigenijos, pasipriešinusios barbariškam papročiui aukoti žmones, kai Dievas prabyla į mūsų širdį, reikia būti pasirengusiam sekti jam iš paskos nepaisant padarinių. Bet tik tada, kai visiškai atvirai patys savęs paklausime, ar į mus prabilo universalusis Dievas, ar mūsų tamsiųjų vidaus gelmių dievukas. „Tiesa turi neišvengiamų ryšių su tolerancija“, – kažkada rašė Josephas Ratzingeris, primindamas, kad Abraomas ir Mozė naikina dievukus: vienas – tėvą, kitas – aukso veršį.

Tragedijos, taip pat ir žmogaus orumo pagrindas yra tas, kad ši dilema neturi iš anksto nustatyto atsakymo. Lieka tik sunkūs, rizikos (taip pat ir moralinės) kupini ieškojimai. Negalima išvengti atsakomybės už universalių vertybių pasirinkimą ir iš to kylančių padarinių. Jei atsisakysime tokios atsakomybės vardan kultūrinio reliatyvizmo, visus požiūrius pateikiančio tame pačiame lygyje, išduosime Antigonės „nerašytus dievų įstatymus“ ir tapsime barbarybės bendrininkais. Tačiau reikia suvokti, kokia sunki, tragiška yra ši atsakomybė ir kaip sunku išspręsti šį prieštaravimą.

Parengė Kora Ročkienė