Giesmė Eglės mitui – jūrų gelmėse

„Eglė – žalčių karalienė“ D. Matvejevo nuotr.

Naujoji Vilniaus teatro „Lėlė“ premjera „Eglė – žalčių karalienė“ nėra vaikams skirtas spektaklis. Paaugliams ir vyresniems – taip, bet ne vaikams. Tai susikaupimo, atidumo, rituališko santykio su scena iš žiūrovų reikalaujantis teatro kūrinys. Nesiekiu įpiršti minties, kad jaunesnis žiūrovas negali būti dėmesingas spektaklio metu. Tačiau šiuo atveju čia kaip su nardymu. Tarkim, kur nors skaidrioje egzotiškoje atogrąžų jūroje. Kad išvystum paslaptingą grožį, reikia nerti į gelmę. O vaikas, kol nemoka plaukti, tegalės stebėti tik raibuliuojantį vandens paviršių, kur nei žuvų tiek daug, nei koralų, nei įspūdingų žolių ar kitų grožybių nematyti. Kita vertus, tas raibuliuojantis vandens paviršius traukia ne mažiau, nei tai, kas yra gelmėse: žaismingai deri spalvos, efektingai keičiasi šviesų atspindžiai, akį traukia formų įvairovė. Paviršius žavi ir nėra toks grėsmingas, kokios netikėtai gali būti gelmės.

Tai ne priekaištai spektaklio kūrėjams ir ne pamfletiškas palyginimas, supriešinantis spektaklio turinio ir formos suvokimą. Tiesiog vaizduotė šias mintis sukėlė dėl mažiausių spektaklio žiūrovų elgesio vaidinimo metu: girdėjau ne kartą klausiant mamų ir tėčių – o kas dabar čia vyksta? Tiesa, čia vėl panašiai kaip su tuo nardymu: vaikai išsižioję stebėjo šmėžuojančias auksagalves žuveles ir klausinėjo, kas čia plaukioja – t.y. stebėjo scenoje vystantį veiksmą ir domėjosi jo reikšme. O tėvai aiškino: čia praplaukė auksinė raudongalvė žuvelė – toks ir toks veikėjas, čia jai skauda, nes vaikučius prarado, kai ryklys užpuolė...

Spektaklio dailininkas ir režisierius Vitalijus Mazūras didžiojoje „Lėlės“ teatro scenoje įpūtė bežodžio teatro dvasią ir tarsi Poseidonas savo vandenų karalystėje sukūrė savitą pasaulį. Erdvų, neapkrautą bereikalingomis detalėmis. Nesuvaržytą ir skatinantį aktorių – lyg tų gelmių gyventojų – improvizaciją, vaidybinius atradimus, atvirą žiūrovo akiai kūrybiškumą.

Spektaklio pasaulis padalytas į dvi dalis – šviesiąją ir tamsiąją gelmes. Toks skirstymas gali pasirodyti tiesmukiškas ar senamadiškas, tačiau formulė tiksliai atspindi mitinę pasaulėžiūrą. Be to, tokia tiesioginė priešprieša yra derlinga terpė konfliktui ir iš jo gimsiančiai pasaulio tragedijai.

Šviesioji gelmė – tai mito priešistorė, kur regime Vyro (Viliaus Kirkilionio) ir Moters (Almyros Grybauskaitės) Pradžią. Čia juos supantis gelmių pasaulis gimsta iš vandens, nes vanduo – mitologinė visko Pradžia. Taip pat iš įvairių abstrakčios, nesudėtingos formos objektų, nes juk paprasta pirmapradė forma yra visų sudėtingesnių konstrukcijų pamatas. Kaip pagaliukai, iš kurių spektaklio pradžioje statomas šulinys. Arba kaip buities daiktai, iš kurių transformuojamas keistas, universalus naminis gyvulys – arkliakarvė. Ir koks, tiesą sakant, skirtumas: arklys ar karvė ? Juk mitinėje Pradžioje viskas gali būti dar susimaišę, neatskirta ir bendra.

Šis vandenų pasaulis kupinas pavojaus bei nelaimės ženklų, karališkų simbolių ir netikėtų metaforų. Juoda varna – tai negerovės pranašas, kuris, lyg dygliuotas jūrų ežys, ant jo užmynus, sukelia tik bėdas ir skausmą. O vėliau savo krankimu vis primena, kad nelaimės nesitraukia. Žuvėdrų klyksmas – tradicinė laisvės pojūčio ir troškimo išraiška – sklando neaprėpiamos erdvės Fausto Latėno muzikos toliuose. Žuvėdrų klyksmai lydi Vyrą ir Moterį jų kelionės „kažkur“ Pradžioje metu – taip gimsta jų laisvės tema, kuri vėliau pasikartos Eglės susimąstymo, namų ilgesio scenoje. Raudona spalva – karališkas išskirtinumas, turintis įspėjamąją funkciją. Eglės (Elvyros Piškinaitės) plaukai raudoni. Ji pažymėta, išskirta iš kitų, panašiai kaip šokantis Deivio Serapino Baubas. Pastarasis – antgamtinės jėgos, velniško žalčio prototipas. Su žybsinčiomis raudonomis akimis. Kažkur scenos gilumoje kartkartėmis praplaukia tas baubas-žaltys lyg kokia raja, ir baisi, dvelkianti pavojumi, bet ir paslaptinga, simpatiška.

Šiame vandenų pasaulyje slypi dramatiški kontrastai: naivus tikėjimas sėkme ir negailestinga apgaulė, meilė svetimam ir artimo neapykanta, palikto ilgesys ir turimo paniekinimas. Taip kontrastingai nulemtas Eglės tėvų likimas: praranda mylimą dukrą, naiviai patikėję kortų lošėjo – to paties žalčio – triukais. Ir kam jiems buvo reikalingi tie kvepiantys pinigėliai, jei tokioj laimėj ir laisvėj gyveno? Žmogiškų silpnybių klaidų padariniai skaudūs.

Tačiau minėtieji kontrastai verčia situacijas aukštyn kojom, neleidžia užsibūti vienoje būsenoje. Ypač kontrastingas čia Žaltys. Lyg tikra gyvatė vis neriasi iš savo odos, transformuojasi į naują pavidalą: ką tik buvęs beveidžiu, juokingu lošėju, netrukus atplaukia Žaltys šiurpia belyte kauke pasipuošęs. Atplaukia per audrą demonišku laivu, primenančiu vienaakio milžino galvą. Ir ši scena baisi, žiūrovą gąsdinanti lyg iš tamsios gelmės staiga išnyranti pabaisa. Transformacijos viršūnę Žaltys pasiekia virtęs gyvate. Ir šioje scenoje spektaklio laikas sustoja, leidžia pasigėrėti bauginančia gyvatės (didelės, su žmogaus veido kauke, žalsvo, slidaus, blizgančio kūno lėlės) išvaizda, jos kvapą gniaužiančiais judesiais.

Keista, bet visas baisiąsias Žalčio formas išvydusi Eglė antgamtiškoje būtybėje sugeba pamatyti žmogiškumą. Ji nuima visas kaukes, pamilsta povandeninio pasaulio karalių. Kodėl? Kas jai atsitinka, kad šitaip persimaino santykis? Deja, pasikeitimo priežasties nematyti.

Viena aišku – Žaltys nėra toks grėsmingas ir pavojingas, kaip atrodo. Tuo labiau todėl, kad jis neturi to įtūžio ir destrukcijos galios, kokį turi Eglės broliai, tūnantys tamsiausioje spektaklio „gelmėje“. Jie tarsi rykliai užpjauna sesės mylimus vaikus, paniekina motinos meilę, jos namų ilgesį. Šokiruoja scena, kur broliai nusuka baltais rūbeliais aprengtiems vaikeliams (nedidelėms lėlėms) galveles. Šiurpu, nes Eglė tuo metu šoka, apimta džiaugsmo, kad namo sugrįžo. Šoka, kol suvokia, ką padarė dalgius galandantys broliai...

Tai liūdna teatro giesmė apie Eglės mitą. Lyg iš jūros gelmių atgaivinta. Su juoda pabaigos banga. Kviečianti susimąstyti labiau apie užmirštų legendų esmę, nei apie režisieriaus skelbtą nutautėjimo problematiką. Gal ir gerai, kad vaikai, kurių dauguma sudaro spektaklio publiką, nesuvokia visų rodomų vaizdų prasmės, neneria į gelmę ir stebi tik raibuliuojantį skaudaus pasaulio paviršių.