„Vox nova“: iš esmės naujas požiūris į balsą

„Neue Vokalsolisten Stuttgart“

Spalio 22 d. Šiuolaikinio meno centre įvyko „Melos-Ethos“ ansamblio ir vokalistės Evos Šuškovos iš Slovakijos koncertas. Dirigentas – Danielis Gazonas iš Belgijos.

Vakarą virtuozų kolektyvas pradėjo, pasak B. Baranauskienės, „skrupulinga ir tembrus tiriančia“ Mariaus Baranausko kompozicija „Nuo nemirtingo tavo rankų prisilietimo“ pagal Rabindranato Tagorės eiles (premjera). Tai neekspresyvus, tačiau vokalo ir instrumentų darna pasižymintis opusas. Švelni, bet neišgverusi tembrinių bangų ir bangelių jūra transponuoja poetinio teksto niuansus ir vien tik šiam poetui būdingas dvasines gelmes į adekvačias kompozitoriaus vidinio pasaulio dermės jausenas. Išsiliejimas į nepaliečiamo nedaiktiško pasaulio erdves, kuriose išsilydo visa tai, ką kompozitoriaus pajautos asimiliuoja poeto žodinėse pagavose. Prisilietimas prie to, kas byra tarp pirštų, kas nesugaunama ir negali būti aiškiai artikuliuota, kas paslėpta ir tik truputį praskleista, kad tarsi per šydą išnirtų transcendentinėje būtyje.

Viduriniosios kartos lietuvių naujosios muzikos kūrėjos Loretos Narvilaitės kompozicija „In the World of Small Things the Detail is King“ („Mažų daiktų pasaulyje detalė karaliauja“, premjera) primena nenutrūkstamą įvairių muzikinių motyvų kaleidoskopą. Čia ir banalus miestietiškas motyvas, ir naivi kaimiška atkarpėlė, iš sutartiniškos intonacijos išnyranti judri ir monotoniška ritmika ir trapūs būgnelio karoliukai bei netikėtai ekspresyvus tutti. Mažų daiktų pasaulyje jie yra svarbūs, nes čia nėra didelių. Iš jų susiformuoja visuma kaip apibrėžtas vienis. Karaliaus čia nėra – tik karaliukai.

Jaunesniosios kartos slovakų muziką pristatė Janos Kmitovos „Wound“ („Žaizda“). Kūrinys sukurtas po apsilankymo Vokietijos Ravensbriuko koncentracijos stovykloje. Opusą lydi nuolatinė įtampa ir slogi būsena, kurios muzikinė išraiška neapsiriboja egzaltuota ekspresija ar rafinuotais skrydžiais, bet siekia atskleisti esmines žmogiškumo gelmes ir gilų skausmą.

Luciano Berio „O King“ („O, karaliau“, 1968) bei György Ligeti „Kammerkonzert“ („Kamerinis koncertas“) – tai gerai pažįstama šiuolaikinės muzikos klasika. Jos atlikimo kokybė nulemia publikos pripažinimą arba abejingumą. „Melos-Ethos Ensemble Bratislava“ turi orientyrus, kaip suprantamai kalbėti naujosios muzikos kalba, kaip išreikšti tai, kas aišku ir kas komplikuota. Kiekvieno asmeninė interpretacijos suvokimo laisvė ir savidisciplina bendrai koncepcijai pasiekti leidžia aiškiai suvokti kompozitoriaus mintį, bet neturi nuobodulio ar pelėsiais prakvipusio „štampo“ užuominų, kurios visuomet atgraso publiką, nebe pirmą kartą girdinčią šiuolaikine klasika tapusią muziką. Be dirigento D. Gazono batutos mosto (susirgus ansamblio vadovui, kompozitoriui ir dirigentui Marianui Lejavai) paprastumo ir realumo, atlikti kūriniai netektų vientisumo ir aiškumo. Jau galime orientuotis, kaip kinta šiuolaikinės muzikos antologijai priklausančių kūrinių suvokimo ribos, kaip įmanoma neuždaryti garsų tarsi į muziejinių vertybių talpyklas, o leisti jiems gyventi ne formalių, bet gyvų garsų gyvenimą.

Spalio 23 d. ŠMC įvyko „Neue Vokalsolisten Stuttgart“ (Vokietija) koncertas. Georges’o Aperghiso „Vittriool“ iš karto akcentuoja instrumentinį balso interpretavimo būdą. Vokalas traktuojamas kaip biologiniai-kalbiniai dariniai, ryški kalbos imitacija. Vyrauja emocijos, kurios tampa triukšmo estetikos vokalinėmis interpretacijomis. Temperamento iškrovos kaip „mažojo žmogaus“ raiškos pasažai. Meistriškai atliktas intelekto atjungimas ir biologinio mechanizmo veikla. Šokiravimas ir XX a. civilizacijos atradimai. Puota, į kurią pakviestas atsinešk visą savo kasdienio gyvenimo patirtį, simbolius, posakius, veiksmus. Kitaip tapsi tarsi kaimiečiu, nežinančiu, ką daryti su komplektu valgymui paruoštų įrankių nekintančių papročių besilaikančioje giminėje. Balso prasmės taip skverbiasi ne į žmogaus vidinį pasaulį, bet gyvena išorėje, kad būtų paverstos regimais ženklais.

Šveicarų kompozitoriaus Mischos Kaeserio „Praeludien 1. Buch“ sukomponuota iš vištelių kvaksėjimų, piktų moterų barnių, pokalbių mobiliuoju telefonu, reakcijų a la autobuse, namuose, darbe, turguje, įvairių buityje esančių emocijų, kurias kiekvienas klausytojas pajėgia savitai interpretuoti, nes keturių padalų kūrinys, sudėliotas iš kontrastingų tekstukų, poteksčių, antteksčių, tarpteksčių, lengvai perskaitomų ir nesunkiai iššifruojamų, juolab kad ir šifruoti nėra ką: viskas kaip ant delno.

Jennifer Walshe iš Airijos kompozicija „He Wants his Cowboys to Sound Like how he Thinks Cowboys should Sound“ tapo ansamblio galimybių išbandymu: naudojami įvairūs gestai, šūksniai, garsų atplaišos ir imitacijos, kaip antai širdies plakimas, begarsis vokalas, popso atlikėjų manieros, garso išraišką stiprinantys žmogaus kūno judesiai, šviesų ir instaliacinis papildymas. Demonstruojamos neišsemiamos balso galimybės, šių laikų greitis, reakcija, ribiniai pasąmonės ir psichikos reiškiniai. Atlikėjams, be abejo, teko peržengti per savo kampuotumus ir tapti atlaidžiais bei paslankiais sau ir tekstui.

Balso virtuozų programoje išgirdome ir dviejų lietuvių naujosios muzikos kompozitorių kūrinių premjeras. Ričardo Kabelio „Farsas“, apie kurį pats kompozitorius sako, kad visuose struktūros lygiuose gausu kratinio, farso ir netgi faršo (kita farce prasmė) ženklų, kad tai greičiau racionalią garsų struktūrą maskuojantys simuliakrai, pritinkantys Vakarų erdvei ir XXI amžiui. Jau daugiau nei 15 metų Štutgarte gyvenantis ir kuriantis kompozitorius yra pagarsėjęs savo originaliu stiliumi, novatorišku ir drąsiu žvilgsniu į garso ir garsų grupių vidines savybes, naujai atrandamus kūrybinės įžvalgos aspektus. Tą vakarą girdėto kūrinio dinaminiai vingiai, subtilūs vokalinės struktūros „tekėjimai“ bei ritminiai invariantai reikalauja išsamesnės partitūros analizės, nes muzikos struktūra nėra išorėje, ji išnyra iš vidinių kompozitoriaus sumanymo gelmių.

Antra lietuvių naujosios muzikos premjera – jaunos kompozitorės Egidijos Medekšaitės „Sophismata“ – sąlygiškai atspindi sąmoningą logikos dėsnių arba, kaip rašoma „Gaidos“ informaciniame leidinyje, dėlionės (puzzle) principų iškraipymą. Minėto kūrinio pavadinime filosofinės sąvokos idėja išreikšta vieno segmento, kuriam būdinga griežta aukščio ir ritmo struktūra, „iškraipymu“. Šis kūrinys pakankamai kitoks ir iš esmės skiriasi tuo, kad semiasi kūrybinės energijos iš vidinių garso blokų ir struktūrų vertikalės kvaziklasterinių darinių. Balso, kaip muzikos instrumento, funkcija čia visiškai išnaudota, girdimi menkiausi jo vingiai.

Balsas, kaip natūraliai sutvertas, o ne pagamintas ar sukurtas instrumentas garsui išgauti, kompozitorių ir atlikėjų dėka mums demonstruoja daugialypes ir neišsemiamas galimybes. Visa, kas susiję su vokalu, buvo tapatinama su žodžiu ar žodžiais. Naujosios muzikos požiūris yra kitoks: žodis tėra tokios pat reikšmės, kaip ir kiekviena kita kompozicijos statomoji medžiaga. Su vokalu elgiamasi panašiai kaip su pagamintu muzikos instrumentu. Tačiau vis tiek stebina, kiek daug naujų žmogaus balso galimybių atsivėrė naujosios muzikos atlikėjų entuziazmo dėka, dėl ieškojimų ir atradimų, kurie, manau, ir tapo viena svarbiausių priežasčių „Vox nova“ balso studijų įsikūnijimui konkrečiuose kompozitorių darbuose.