Dailė

Bevyniojant skruzdžių siūlus

Pokalbis su grafike Egle Kuckaite

iliustracija
Eglė Kuckaitė. Fragmentas „Perėjimas į šviesos režimą“. 2007 m.

Paskutiniai mėnesiai tau buvo labai produktyvūs ir sėkmingi. Kaip praėjusios grafikos trienalės pagrindinio prizo laimėtoja, surengei naujų darbų parodą Taline ir beveik tuo pačiu metu laimėjai didįjį prizą Prahos grafikos trienalėje. Kaip jautiesi? Kaip vertini tarptautinį pripažinimą?

Manau, kad kūrybingam žmogui kartkartėmis reikia jo veiklos patvirtinimo iš šalies. Man svarbu, kad darbai buvo taip aukštai įvertinti ir suprasti tarptautinės žiuri Prahoje ir Taline. Prahos tarptautinės trienalės kuratoriai kvietė menininkus, per pastaruosius trejus metus tapusius laureatais bienalėse, trienalėse… Taip aš atsidūriau Prahoje. Trienalės pavadinimas „Transfer“ – perkėlimas, perdavimas – siūlė apgalvoti kultūrų kontaktus, susiliečiančias reikšmes grafikos technikose, matricos ir atspaudo santykį. Ir man kilo idėja apie M.K. Čiurlionį, kurio asmuo man nedavė ramybės jau kurį laiką. O Franzą Kafką prisiminiau vėliau. Supratau, kad tai turėtų būti žmonės. Realūs žmonės, kurie sujungtų daug prasmių viename kūrinyje.

Prizą laimėjusiame darbe M.K. Čiurlionis atstovauja mūsų kultūrai, o prahietis F. Kafka – čekams. Lietuvė menininkė Prahos trienalėje. Lietuviai ir čekai. Tarsi viskas aišku. Tačiau kokie buvo tavo pagrindiniai motyvai juos „supažindinti“?

Jie abu gana mistifikuojami asmenys, o ir gyveno tuo pačiu laiku. Kafka gyveno 41-erius metus, o Čiurlionis – 36-erius. Kartu sudėjus šiuos skaičius būtų 77 – vieno žmogaus gyvenimas. Jie net galėjo vienas apie kitą žinoti... Aš norėjau, kad tas susitikimas įvyktų, nors ir kitu laiku. Kad jie kartu susėstų ir pasikalbėtų asmeniškoje aplinkoje.

Iš kur kilo šio darbo pavadinimas – „Perėjimas į šviesos režimą“?

Galvojau apie ribas. „Režimas“ kalba apie ribas.

Iš antspaudų sukurtame piešinyje pavaizduota, kaip Kafka ir Čiurlionis sėdi vienas prieš kitą. Kafka vynioja siūlus į kamuoliuką, o Čiurlionis laiko ant rankų pamovęs susuktas siūlų gijas ir taip padeda rašytojui. Tokiame procese jie abu vienas nuo kito priklauso ir sunku pasakyti, kuris aktyvesnis, kuris pasyvesnis. Siūlai, kaip suprantu, simbolizuoja jungtį ir apsikeitimą informacija. Kodėl būtent siūlai? Kodėl jų vyniojimas? Juk jie galėjo gerti kavą, rišti vienas kitam batus ar šukuoti plaukus.

Taip, tai keista scena. Bet aš noriu, kad liktų klausimų. Be viso kito, tai ir įprastas dalykas. Siūlų vyniojimas yra laiko išstumtas žmogaus buities veiksmas... O aš rodau žmones iš praėjusio laiko.

O kam tau reikėjo nuotraukos, kur sėdi du vyrai ir atlieka tą patį veiksmą? Juk jie nėra nei Čiurlionis, nei Kafka, nei kažkas analogiško.

Nuotraukose reprodukuojama tariama realybė. Man buvo labai svarbu pamatyti gyvai, kaip tas veiksmas atrodys, kad galėčiau pajusti tokio sėdėjimo atmosferą, dviejų vyrų tarpusavio santykį. Kartais tiesiog būtina įgyvendinti veiksmą, kad kūrybos procese tai išsamiai parodytum. Tuo pačiu metu mąstau, jaučiu ir paišau…

Dabar man įdomi visuma to, kas žmogui vyksta vienu metu. Pavyzdžiui, kai eini gatve – juda kojos, jauti šviesą, matai, galvoji, kyla asociacijos, veikia pasąmonė. Savo kūryboje pasilieku ties realiu pasauliu (jei jį taip galima vadinti), stengiuosi išlaikyti paprastą žiūrėjimą ir per konkrečius pojūčius parodyti sudėtingumą. Manau, kad jausmus, kuriuos aš išgyvenu, išgyvena visi, bet gal tik kitaip apmąsto, kitaip įvardija.

Tavo darbas įspūdingo dydžio, ar tai dėl istorinės personažų reikšmės, ar kad stipriau veiktų?

Galvojau juos daryti žmogaus ūgio, bet man skyrė didžiulę sieną Prahos rotušėje. Iš pradžių labai išsigandau, o po to labai apsidžiaugiau. Be to, vietoj vienos sienos gavau tris. Pagrindinių veikėjų sceną išdidinau, kad atitiktų erdvę, o šonuose pakabinau po nuotrauką, kur repetuojamas jų susitikimas. Susidarė įdomus apžiūros lankas. Žiūrovas gali patirti realistišką jausmą, apžiūrėti didelį piešinį ir vėl sugrįžti pasitikrinti prie „tikrų“ žmonių nuotraukose. Šalia eksponavau enciklopedinius tekstus apie M.K. Čiurlionį ir F. Kafką ir jų nuotraukas.

Labai įdomus dalykas: kuo kūrinys didesnis, tuo daugiau reikalauja atsakomybės, nes viskas labiau matoma, tarsi labiau apsinuogini. Dar vienas svarbus momentas: kai dirbi su antspaudais ant sienos, klysti negalima. Pigmentas labai stiprus, greitai nepašalinsi. Tos trys dienos nuo ryto iki vėlumos, kol dariau šitą darbą, buvo labai įtemptos.

Kaip išrinkai antspaudus? Piešinio ant sienos elementai atspausti iš skirtingų ženklų. Kas buvo svarbiau, antspaudų forma ar reikšmė?

Renkantis antspaudus buvo svarbi ir forma, ir reikšmė. Abiejų personažų veidų linijos sudėliotos iš natų ženklų, nes jie subtilūs, smulkūs, susiję su Čiurlionio asmenybe. Plaukų antspaudas – mergaitės veidas iš profilio su nukirstais plaukų uodega ir skalpu. Kafkos kūnas sudėliotas iš tarakonų ir skruzdėlių. Čiurlionio – iš skruzdėlių, pasilenkusios mergaitės ir plaukų kuodelio ant piršto antspaudų. Personažus jungiančius siūlus sudėjau iš skruzdžių, taip juntamas judėjimas. Kėdėms parinkau beplaukės stovinčios moters figūrėles. Medinė kėdė, kaip objektas, man yra labai apnuogintas daiktas. Specialiai personažų rankoms sukūriau pirštų galus su nagais.

iliustracija
Eglė Kuckaitė. „Širdis yra liepsna“.
2007 m.

Kiekvienas antspaudas parinktas neatsitiktinai ir plečia reikšmių ir asociacijų lauką...

Visuose kūriniuose siekiu daugiasluoksniškumo ir asociatyvumo. Noriu, kad vaizdiniai turėtų kelias reikšmes, o jų tarpusavio santykis kitam žmogui sukeltų galbūt dar ir naują, asmeninę prasmę. Man visada įdomu, kai kas nors kitaip viską supranta. Pavadinimus irgi stengiuosi artinti prie poezijos, kad labiau išsiplėstų prasmių erdvė, o esamos reikšmės bent iš dalies liktų atviros.

Žinau, kad Taline rodytą parodą pristatysi ir Lietuvoje. Ten buvo ne ofortai ir ne kokia nors kita grafikos technika atlikti darbai, o gan didelio mastelio aliejinė tapyba. Kodėl ėmeisi tapybos?

Jaučiu, kad baigiasi vienas kūrybos periodas ir ateina ieškojimai naujame formate. Jaučiu, kad pasaulis aplink keičiasi, didėja greitis, apimtys, dydžiai, vertybės, kainos... Pristatau kūrinius bendru pavadinimu „Jausmai, pavargę nuo galvojimo. Derama įtampa vaiko supratimo atžvilgiu“. Mano ofortuose plaukų kuodeliui reikia atidaus žvilgsnio, o tapyboje jis tampa veržlus, net gali atrodyti agresyvus. Linija tampa labai paveiki ir tapyboje viskas geriau matoma, daugiau pasisako. Todėl didesnis formatas yra ne tik intensyviau veikianti reikšmė, bet ir didelė įtampa, kurią jaučiu kurdama ir kuri, tikiuosi, pasilieka po to…

Ir tema, sakyčiau, ne iš lengvųjų... Kodėl nusprendei kalbėti apie vaiko supratimą?

Dar prieš trejus metus Suomijoje užkabinau vaikystės temą, kai dariau monotipijas ant mokyklinio sąsiuvinio popieriaus. Šituose darbuose žvelgiu iš savo vaikystės pozicijos. Tai balansavimas tarp to, kaip aš tada suvokiau savo buvimą vaiku, ir to, kaip dabar atsimenu vaikystę, o galų gale kaip tai susijungia tarpusavyje. Tie darbai susiję su vaikystės baimėmis ir jausenomis, klausimais, bet ne tik. Pavyzdžiui, viename darbe vaizduoju automobilyje važiuojančius Jėzų ir Mariją. Jie atlieka tėvų funkciją, ir ne tik. Tas darbas vadinasi „Širdis yra liepsna“ – jis ir apie meilę, ir apie religiją. Paveiksle neaišku, ar Marija su Kristumi palieka mus, ar dar tik atvažiuoja. Jų veidus stengiuosi rodyti ikonografiškai, o kartu rasti tikrovišką savitą veido išraišką, kuri atskleistų užuojautą, susirūpinimą, skausmą, meilę. Bet norėjau, kad jaustųsi jų žmogiškumas ir tai, kad jie gali ne tik mylėti, bet ir supykti.

Tiesiogiai apie buvimą vaiku kalbu darbe „Derama įtampa“. Ten gulėdamas šlapinasi vyriškos lyties kūdikis. Jis lyg ir mažas berniukas, bet su kuodeliais lyg mergaitė – mano daugelyje darbų vaizduojamas žmogaus tipažas. Tokiu būdu aš galiu keisti ir lytį, ir amžių. Kalbu tarsi nuo savęs. Fiziologija susijusi su aukštesniais dalykais. Daug apie tai galvoju, bet nenoriu daryti išvadų, ir drobėje lieka tik jausmas.

Pastebėjau, kad plaukų kuodelio motyvas yra beveik kiekviename darbe ir jo labai svarbi reikšmė. Jį nuplėšus ištinka skausmas, atimama tapatybė. Kūdikiui ir kitiems vyrams personažams jis pridedamas, kad lytis taptų ambivalentiška. Kitur jis virsta debesėliu, iš kurio kyšo Dievo pirštas...

Taip, kuodelis man turbūt yra struktūros ar besiformuojančios struktūros ženklas. Metafizinis Dievo ir sąmonės žymeklis, mediumas. Darbe „Tuščios baimės“ kuodelis pamautas ant piršto. Pirštas yra nuoroda į seksualumą (vyro). Kai per kuodelį pirštas rodo į vyrą, tas seksualumas nukreipiamas į jį atgal.

Kodėl painioji lytis? Berniukus ir vyrus žymi kuodeliu, moterišką figūrą apjuosi vyrišku klubraiščiu. Čiurlionis ir Kafka irgi užsiima ne itin vyrams įprastu užsiėmimu. Ar taip bandai prisijaukini tai, kas gali gąsdinti?

Prisijaukinimas – tas žodis tinka. Noriu prisileisti arčiau, kad labiau galėčiau suprasti ir priimti...

Kūrinyje „Trauminis atvaizdas“ vaizduoji, kaip musulmonė girdo katalikę vandeniu. Musulmonė labai detali, katalikė – schematiška. Tu tapatiniesi su musulmone? Ir kodėl ji girdo kito tikėjimo moterį?

Visai neseniai grįžau iš islamo šalies. Ši drobė – tai mano reakcija į pasaulį, kurį ten pamačiau... Pasyvus ir aktyvus vaidmuo šio pasaulio viduje. Vanduo simbolizuoja informaciją. Jis čia kaip atsakymas.

Pagrindinės meno scenos labai susidomėjo politika. Venecijos bienalė – apie politiką, Talino trienalės tema – „Politika. Poetika“. Ar nesijauti taip, lyg ši tema tau būtų primetama?

Politika – labai rimta ir man svarbi tema. Viskas, ką darai, visas tavo gyvenimas vyksta jos įtakoje. Dabar toks laikas. Nuo politikos nepabėgsi net gyvendamas sodyboje..

Labai ačiū už pokalbį.

Kalbėjosi Monika Krikštopaitytė