Teatras Apie tolimas legendas ir likimų mūšiusĮspūdžiai po Rezo Gabriadzės viešnagės VilniujeVilmantas Juškėnas
Tokio žmonių antplūdžio, kokį sukėlė Rezo Gabriadzės viešnagė ir spektaklis „Mūšis prie Staliningrado“, Vilniaus „Lėlėj“ dar neteko matyti. Pora vakarų (25–26 d.) čia pulsavo žodžiais nenusakoma teatro šventės atmosfera. Švytintys sutiktų prieš ir po spektaklio tiek pirmą, tiek ir antrą vakarą žmonių veidai liudijo apie nepaprastą, neeilinį kultūrinį įvykį. Tačiau tokios euforiškos žmonių reakcijos ir būsenos, matyt, ir buvo galima tikėtis, nes Rezo Gabriadzė – gyva lėlių teatro legenda. Ne tik teatro, bet pirmiausia kino, o ir literatūros bei dailės taip pat. Tie, kurie nėra matę jo sukurtų lėlių teatro spektaklių, tikrai žiūrėjo filmus „Mimino“ (1977 m.) ar „Kin-dza-dza“ (1986 m.) pagal Gabriadzės scenarijus. Universalus šio gruzinų menininko kūrybos pradas akivaizdžiai matomas ir „Mūšyje prie Staliningrado“. Spektaklyje harmoningai derėjo kinas, muzika, dailė ir literatūra. Tobulai sujungti ir teikiantys dvasingo teatrinio potyrio dovaną. „Mūšis prie Staliningrado“ (anksčiau vadintas „Daina apie Volgą“) – tai spektaklis suaugusiems. Ne vaikams, nes, kaip pats Gabriadzė pabrėžė, tai, kas rodoma scenoje, yra taip emociškai stipru, kad mažus žiūrovus gali paveikti neigiamai. Ir iš tiesų „Mūšis prie Staliningrado“ šokiruoja: spektaklyje meistriškai žaidžiama žiūrovų jausmais – tai linksminama komiškomis scenomis, tai smogiama itin paveikiais dramatiškais potyriais. Laviravimas tarp komiško ir tragiško, melancholijos ir džiaugsmo, tarp lyrizmo ir absurdo, melo ir tiesos spektakliui suteikia asociatyvų minties lobyną, kur niekas nėra vienareikšmiška, kur nėra blogų ar gerų, teigiamų ir neigiamų. 1942–1943 m. vykusios Staliningrado apgulties konkrečios istorinės peripetijos tėra tik keletas vaizdinių nuotrupų iš viso fragmentiško spektaklio siužeto. Nes iš esmės spektaklis – apie paprastų žmonių likimus, sugriautus ir suniokotus karo. Įdomu tai, kad pirmoji spektaklio prologo scena iškart sukausto žiūrovų salę mirtina tyla ir įveda į spektaklio, kaip vizijos ar prisiminimo, atmosferą. Ant nedidelės pakylos, užpiltos baltu kvarciniu smėliu, lėtai pakyla miręs jaunuolis lėlė, išbalęs lyg angelas, ima traukti iš smėlio užpustytus karo artefaktus – raudoną žvaigždę ir nudriskusią vėliavą, kareivio šalmą – ir galiausiai vėl gulasi į savo kapą. Gal 10 min. trunkanti scena atskleidžia būsimus spektaklio bruožus: iš scenos dvelkiantį nostalgiškos praeities jausmą, kone ritualinį artistų santykį su lėlėmis ir lyg geležiniais gniaužtais dėmesį prikaustančią objektų animaciją. Nedidelėje erdvėje, didžiosios „Lėlės“ scenos viduryje, sumontuotoje tarsi antra scena ar paveikslo rėmas, lyg kino filmo kadrai vienas kitą, atskiriant tamsos užsklandomis, keičia vaizdai. Tokia spektaklio režisūrinė kompozicija – akivaizdus Gabriadzės, kaip scenaristo, darbo kine patirties rezultatas. Spektaklyje vaidinantys aktoriai nuo pirmųjų minučių išblanksta, tampa kone nematomi: lyg japoniškame bunraku teatre vien juodais kostiumais vilkintys pirštinėti aktoriai lėles ir įvairius objektus animuoja nerodydami jokių emocijų, visiškai atsidavę darbui ir su daiktiško personažo plastika. Tad neįsijausti į vaizduojamus personažus, jų gyvenimą scenoje sunku. Tuo labiau kad ir visas žiūrovų dėmesys čia sutelkiamas tik į lėles. Beje, Gabriadzės trupės aktoriai nėra profesionalūs lėlininkai. Ne vienas jų – dailininkas, kaip ir pats Gabriadzė, ar kitos meninės profesijos atstovas. Ir tai žinant stebina spektaklyje vaidinančių artistų (Ia Kirvalidzė, Tamara Amirajibi, Vladimir Meltser, Badri Gvazava, Irakli Šaradšidzė) profesionalumas, disciplina ir vienas kito jautimas, ansambliškumas. Estetinį pasigėrėjimą spektaklyje sukelia muzikos ir judesio sintezė, jų sinchroniškumas. Muzikos taktas, tekstinių įrašų intonacijos (rusų kalba), pauzės čia diktuoja ne tik lėlių personažų, bet ir aktorių judesių ritmą. Kokia efektinga scena, kur kritusį nuo šūvių kareivėlį Liošą palydi smėlin smingančios balta ir raudona rožės! Tarsi jo širdį perveriantys prarastos meilės paskutinieji akordai. Arba kaip įspūdingai animuojama paveikslo tapymo scena, kur kiekvienas išdidžiojo dailininko Franso Moldės judesys – vizuali tuo metu skambančios Jackues’o Offenbacho muzikos išraiška! Į bendrą spektaklio menų sintezės kraitį galima įrašyti ir šokį. Lėlės erdvėje juda taip plastiškai, kad jų judesių taupumas, tikslumas ir ekspresyvumas įgauna kone choreografinių raštų ir derinių įspūdį. Tai, kad lėlių plastika gali būti tokia gyva, patvirtinama šmaikštaus Senio monologo scenoje. Kai viena ranka artistas valdo lėlės galvą, kita – kurią nors personažo ranką – atrodytų, tikėtis stebuklų lyg ir nėra iš kur. Tačiau Senis ne tik kepurę nusimaukšlina, bet ir akinius kreipdamasis į žiūrovų salę kilstelėti sugeba. O užsimetęs drabužio kraštą per petį teatrališkai maivosi ir apsimetinėja kitu veikėju. Tai tik kelios detalės, tačiau taikliai suderintos su tekstu jos sukuria gyvo personažo iliuziją. Tokių ar panašių iliuzijų spektaklyje nemažai. Pavyzdžiui, spektaklio pradžioje kelionės traukiniu vaizdiniai sukuriami pasitelkiant asociatyvų vaizdo ir garso santykį: scenos viduryje sukasi žalias kibiras, šalia ant platformų – įvairūs objektai (namai, bokšteliai, stulpai, statulos), o „įgarsina“ vaizdą traukinių švilpesio, bėgių dundėjimo įrašas. Šiame spektaklyje apstu vaizdinių metaforų. Kaip vienas leitmotyvų nuolat naudojamas baltas smėlis: čia jis, skambant Šostakovičiaus Septintajai simfonijai, praūžia lyg sniego audra, pasitinkanti žygiuojančias kareivių kolonas (ant plokščių pritvirtintus miniatiūrinius kareivių šalmus), lyg pelenais užkloja mirusį kareivį prologo scenoje arba tarsi vėjas užpučia, nusineša dailininko Moldės gyvybę. Spektaklyje daug personažų, tačiau visų likimai vienodi. Visus pasiglemžia karas. Nuo šūvių žūna juokingasis Senis filosofas, porinęs apie elektrą, amperus ir volterus, krinta kareivėlis Lioša, kurio mylimoji Roza ištekėjo už žydo, žūva net maža skruzdėlytė, troškusi cukraus gabalėlio gyvenime, ir juk kas, jei ne ji, „tyliau po žemę vaikščiojo?“ Karas nesigaili nieko, nei didelio, nei mažo. Turtinga Gabriadzės vaizduotė meistriškai sukuria dramatišką potyrį net ten, kur ramu, niekas nemiršta, nesikankina ir nekonfliktuoja. Skausmingai kerta vaizdinės prasmės suvokimas po vienas kitą lydinčių dviejų tokių „ramių“ scenų. Pirmoje vaizduojama miniatiūrinio sunkvežimio kelionė kažkur toliuose: žybsi mašinėlės švieselės, puškuoja sau sunkvežimiukas, skamba ilgesinga vyro baladė apie mylimą žmoną, paliktus namus. Ir čia pat scena, kurioje moteris (tenaudojamas sąlygiškas žmogaus įvaizdis – aktorės rankos) plauna namų grindis, gręžia skudurą. Šioms dviem scenoms susijungus į vieną iškyla išskirtos šeimos drama. Tuo tarpu skamba sovietinės propagandos įrašas: „Vyksta pozicinės kovos. Mūsų netektys minimalios“... Ir iš tiesų, ar kas suskaičiavo išskirtas šeimas, prarastas meiles, taip ir neparagauto cukraus gabaliukus? Fragmentiškai nuskamba visame spektaklyje arklio Aliošos ir kumelės Natašos linija. Ir šių personažų tragiško, karo išdraskyto gyvenimo drama tarsi apibendrina visų personažų nelaimes. Ypatinga ši pora dar ir tuo, kad jiems be karo negandų suteikta ir vidinė asmeninių santykių drama. Kad mylime, suprantame mylimojo netekę – tokia Aliošos ir Natašos tragedija. Skaudi jų meilės istorija stipriai jaudina. Galbūt nejaudintų taip, jei Alioša ir Nataša būtų žmonės. Tačiau Gabriadzė išmano sąlygiškos metaforos galią. Gyvūnams suteiktas žmogiškas skausmas – maksimaliai išnaudotas tragizmo potencialas. Kaip ir toji skruzdė spektaklio pabaigoje. Vos įžiūrima, bejėgė, o jos dvasinė kančia tokia milžiniška, kad net šaukiamasi Dievo iš aukštybių. „Mūšis prie Staliningrado“ yra vienas tų retų autorinio „Dailininko teatro“ pavyzdžių. Visi spektaklio komponentai (aktoriai, muzika, scenografija, tekstas) harmoningai sąveikauja tarpusavyje, tačiau dailininko sukurta daiktiškoji materija paveikiausia. Todėl tokia ir aktorių vaidybos specifika – aukojamasi tik lėlei. Artistai neįsijaučia į animuojamus personažus, bet techniškai ir tiksliai dirbdami suteikia jiems gyvybės. Tiesa, be simpatijos daiktui, kurį reikia animuoti, joks atgijimo stebuklas neįmanomas. O nejausti simpatijos „Mūšio prie Staliningrado“ lėlėms vargu ar galima. Ne tik lėlėms, bet ir visiems tiems vaikystės žaislus primenantiems miniatiūriniams objektams: pakrypusiai bažnytėlei, elektros stulpeliams, mašinėlėms ar mažučiam dviratukui. Šio gruzinų menininko kūryba garsėja ir vertinama visame pasaulyje, o spektaklis „Mūšis prie Staliningrado“ yra susižėręs nemažai teatrinių apdovanojimų, apkeliavęs ir rodytas įvairiose pasaulio šalyse. Gabriadzė – tarsi mūsiškis Nekrošius, kurį, beje, pats liaupsino spaudos konferencijos metu. O jo aktoriai verti ne mažesnės pagarbos, nei jie patys rodė savo darbui: net spektakliui pasibaigus aktoriai lenkėsi pirmiausia su lėlėmis ir tik paskui išėjo patys. Apie šį spektaklį norisi kalbėti esamuoju laiku. Nors svečiai jau išvažiavo, bet spektaklis liko ir vis dar gyvena. |