Paprasti pabaisos

„Dramblys“

Nuo pat pirmųjų filmų Gusas Van Santas analizuoja jaunus žmones, jų tapatybės ir savo vietos pasaulyje paieškas, kuria savotišką paauglio portretą nuolat besimainančiame laike. Filmo „Dramblys“ (BTV, 4 d. 23.05) kamera šiek tiek iš tolo stebi filmo personažus ir nesikišdama leidžia juos pamatyti tokius, kokie jie yra. Kiekvienam šių paauglių mokykla reiškia vis kitokią patirtį.

...Graži rudens diena. Parke pakeliui į mokyklą Elis prikalbina pankus pozuoti nuotraukoms. Netas baigė futbolo treniruotę ir eina susitikti su savo mergina. Keri rengiasi pietauti. Džonas biure palieka tėvo automobilio raktus. Juos turi pasiimti brolis. Valgykloje Britani, Džordanas ir Nikol skundžiasi savo visur nosį kišančiomis mamomis. Mišelė bėga į biblioteką. Lauke Džonas sutinka Aleksą ir Eriką. Paprasta diena? Ne visai.

2003 m. „Dramblys“ pelnė Kanų „Auksinę palmės šakelę“, o Van Santas – geriausio režisieriaus apdovanojimą. Filmas sugrįžta prie 1999 m. įvykių, kai du Kolumbaino (JAV) mokyklos mokiniai nušovė penkiolika savo bendramokslių bei mokytojų ir nusižudė patys. Tragedija sukrėtė amerikiečius, bet ji nuolat kartojasi. „Dramblys“ nėra dokumentinis filmas. Pasak lenkų kritiko Tadeuszo Sobolewskio, tai – „meditacija apie blogį, agresiją, su kuriais dabar pasaulyje susitinkame kasdien“. Režisieriaus išeities taškas buvo britų kinematografininko Alano Clarke’o 1989 m. dokumentinis filmas apie prievartą mokykloje. Jo pavadinimas – taip pat „Dramblys“. Tokiam pavadinimui režisierių įkvėpė straipsnis, kurio autorius pavadino problemą „tokia pat nepastebima kaip dramblys salone“.

Prancūzijoje kuriančio rumunų kilmės žydų režisieriaus, aktoriaus, dramaturgo, poeto Radu Mihaileanu vardą lietuvių kinomanai žino – prieš kelerius metus jo „Eik ir tapk“ atsidūrė tarp populiariausių „Kino pavasario“ filmų. 1998 m. sukurtą „Gyvenimo traukinį“ (LTV, 2 d. 11.35) taip pat visur lydi žiūrovų entuziazmas. Filmas nukelia į nuošalų štetlį kažkur Europoje, Antrojo pasaulinio karo pradžioje. Štetlio gyventojai greit suvokia, kad jų gyvenimui iškilo grėsmė. Tačiau vietos išminčius (o kartu ir kaimelio beprotis) Šlomo randa išeitį iš situacijos. Jo įkalbėti kaimo gyventojai persirengia esesininkais ir patys save deportuoja už savo lėšas įsigytu traukiniu, tik, žinoma, ne į Aušvicą, o per Rusiją į Palestiną. „Deportuojamieji“ kruopščiai rengiasi kelionei – siuva uniformas, gamina dokumentus, kaupia maisto atsargas, mokosi kalbėti vokiškai be akcento. Tačiau ne viską įmanoma numatyti – šio keisto traukinio keleiviai yra skirtingi. Tarp jų rasime ir komunistą, ieškantį „liaudies priešų“, ir uniformų gerbėjus, įsijautusius į savo vaidmenį, ir beprotį išminčių, kuris aiškina rabinui, kad katastrofos akivaizdoje svarbiau yra ne Dievas, o žmogus, ir įsimylėjėlius, atrandančius neįmanomą meilę...

Režisierius prisimena, kaip gimė „Gyvenimo traukinio“ sumanymas: „Likimas lėmė, kad buvau Los Andžele, kai vyko „Šindlerio sąrašo“ premjera. Filmas mane labai sujaudino, bet supratau, kad negalima rodyti Shoah tik pasitelkiant ašaras ir siaubą. Kai grįžau į Paryžių, mano draugas istorikas papasakojo neįtikėtiną istoriją apie karo metais traukiniu bėgusius žydus. Jis sakė, kad turiu apie tai sukurti komediją. Nustebau, bet sumanymas parodyti tragediją komedijos forma man atrodė nuostabus. Gal intuicija pasufleravo, kad reikia eiti šiuo keliu? Mano tautos istorija buvo kančia, tragedijos išgyvenimas ant beprotybės slenksčio. Mūsų humoras tapo skydu, saugančiu nuo tos piktos beprotybės, nuo mirties ir žiaurumo baimės. Išgyvenome, tačiau mus jungia nematoma grandinė – tai religijos, humoro ir tos nesibaigiančios išgyventos tragedijos mišinys. Tragedija ir jos priešnuodis humoras. Tai – mūsų kultūra. Juokiamės, kad išgyventume. Tai – savotiška terapija, mūsų prigimties sudėtinė dalis.“

Esu didelis amerikiečių režisieriaus Johno Singletono gerbėjas. Kaip ir Spike’as Lee, jis radikaliai rodo juodaodžių pasaulį, ieško neapykantos baltiesiems apraiškų, bet kartu yra apdovanotas nuostabiu kino formos pojūčiu. 2001 m. sukurtas filmas „Mažvaikis“ (TV3, 4 d. 23.40) – tai jaudinanti drama apie didmiesčio gyvenimą. Pagrindinis filmo herojus Džodis (repo žvaigždė Tyrese’is) kartu su motina gyvena Los Andželo juodųjų gete. Jis turi vaikų nuo dviejų skirtingų moterų, bet jais nesirūpina. Džodis pats yra niekaip negalintis suaugti amžinas vaikas. Jis nesėkmingai ieško darbo ir vietos gyvenime. Tačiau netikėtai susiklosčius aplinkybėms jam pavyks pažinti griežtas gyvenimo taisykles, meilę ir gal net suvokti, kaip vertinga yra tai, ką turi.

„Cahiers du cinema“ kritikas Emmanuelis Burdeau pavadino japonų režisierių Nobuhiro Suwa moderniųjų laikų režisūros nuotykių paveldėtoju, iš naujo žengiančiu Rossellini, Godard’o ir Garrelio keliais. 2005 m. sukurtas prancūziškas Suwa filmas „Ideali pora“ (LTV, 7 d. 23.15) buvo sutiktas puikiai. Filmo herojai Nikolia ir Mari yra pora. Po daugybės kartu užsienyje praleistų metų jie nusprendžia išsiskirti ir atvyksta į draugų vestuves Prancūzijoje. Naujiena apie sprendimą skirtis sujaudina draugus...

Nobuhiro Suwa tvirtina, kad filmas nebūtų atsiradęs be aktorių Valerios Bruni-Tedeschi ir Bruno Todeschini fantazijos bei kūrybiško visos filmavimo grupės darbo. Režisierius yra pratęs dirbti be scenarijaus. Dažniausiai jis turi tik kelis sinopsio puslapius. Viskam turėjo pakakti vienuolikos dienų, pirmenybė buvo teikiama ilgiems planams – epizodams ir aktorių improvizacijai. Dar reikia pridurti, kad režisierius visiškai nekalba prancūziškai – jo vertėja filmavimo aikštelėje buvo operatorė Caroline Champetier. Šie ir kiti faktai, man regis, tik pabrėžia, kad filmas – išties kolektyvinis kūrinys. Įdomu, kas pavyko.

Be abejo, ir šią savaitę nepristigs mielų senienų. 1985 m. sukurtas Johno Boormano filmas „Smaragdinis miškas“ (LTV, 2 d. 18.20) pasakoja apie amerikietį inžinierių Bilą, kuris stato užtvanką Amazonės džiunglėse. Vieną dieną dingsta jo penkerių metų sūnus. Bilas yra įsitikinęs, kad jį pagrobė laukinė gentis. Džiunglėse jo tyko daug pavojų.

Michaelo Winnerio 1973 m. „Skorpionas“ (LTV2, 2 d. 19.40) pristato šį sezoną jau ne kartą matytą vieną Holivudo didžiųjų – aktorių Burtą Lancasterį. Filme jis vaidina CŽV agentą Krosą, Alainas Delonas – samdomą žudiką Žaną. Juos sieja gana keisti santykiai, o dar be to Žanas gauna CŽV nurodymą nužudyti Krosą. Pridėkite simpatišką KGB agentą (Paul Scofield), arabų teroristą, Kroso nuotykius Vienoje ir neatsispirsite tikram šaltojo karo politinio detektyvo žavesiui. Juolab kad, regis, viskas vėl kartojasi...

Charlesą Bronsoną šią savaitę pamatysime 1961 m. Richardo Donnerio sukurtoje dramoje „X-15“ (LTV2, 3 d. 19.45). Bronsonas vaidina pilotą Li Brendoną, kuriam tenka rimtas išbandymas. Fonas, kaip supratote, taip pat šaltasis karas. Beje, filmo pasakotojas yra dar vienas Holivudo didžiųjų Jamesas Stewartas. 1947 m. sukurtas Normano Z. McLeodo filmas „Slaptas Volterio Mičio gyvenimas“ (LTV2, 4 d. 18 val.) svarbus norintiems giliau pažinti amerikiečių kultūrą, mat jo herojaus vardas tapo bendriniu, kai norima apibūdinti svajonėse paskendusį, neryžtingą vyriškį. Nuo savo ryžtingos motinos, o vėliau – nuo dar ryžtingesnės ir valdingesnės žmonos filmo herojus – kuklus reklamos fronto darbuotojas Valteris (Danny Key) – bėga į svajonių pasaulį. Čia jis – tikras didvyris, gelbstintis gražuolę iš mafijos nagų. Beje, psichiatrą suvaidino legendinis Borisas Karloffas – garsiausias Holivudo Frankenšteinas.

Jūsų – Jonas Ūbis