Nesenstanti Charlie Chaplino dvasia

Vilniuje vykęs „Gaidos“ festivalis spalio 24 d. pakvietė į Šiuolaikinio meno centrą kartu pavakaroti su specialiu ansamblio „Nepaklusnieji“ kino muzikos projektu, skirtu komikui, režisieriui ir kompozitoriui Charlie Chaplinui. Klausantis gyvai atliekamos muzikos iš keleto jo kino filmų, buvo prisiminta šio mažo-didelio žmogaus kūryba. Visa tai, žinoma, per tam tikrą žaismą, nukėlė į 3–4-ąjį dešimtmetį, tačiau kartu nuskambėjo ypač gyvai ir šiuolaikiškai XXI a. kontekste.

Kalbant apie šiuolaikiškumą, vakaras prasidėjo Žibuoklės Martinaitytės kompozicijos „Mozaika“, dedikuotos Charlie Chaplino atminimui, premjera. Sprendimas vakarą pradėti šia modernia kompozicija, galima sakyti, pasiteisino, kadangi kūrinys iš tiesų priminė mozaiką, tarytum sudėliotą iš nebyliųjų, o kartu nepaprastai skambių ir triukšmingų žymiojo komiko filmų. Tiesa, dainininkui Rafailui Karpiui, į sceną įžengusiam persirengus „Mažojo valkatos“ personažo drabužiais, kiek pristigo „čapliniškos“ dvasios: energijos, judesio laisvumo, rafinuotumo ir temperamento; tačiau pats kūrinys gana aiškiai atspindėjo žaismingą Charlie Chaplino filmų margumą. Panašios mozaikos principu buvo sudėliotas visas vakaras, kurio metu matėme ištraukas iš žinomų Charlie Chaplino filmų „Mažylis“ (1921), „Cirkas“ (1928), „Nauji laikai“ (1936) ir „Didmiesčio žiburiai“ (1931), skambant ansamblio „Nepaklusnieji“ atliekamai muzikai. Sausakimša salė leipo juokais jau nuo pirmųjų filmo „Mažylis“ kadrų ir iš tiesų turiu prisipažinti, kad dar kartą iš naujo atradau šiuos jau ne kartą matytus vaizdus. Komikas buvo įsitikinęs, kad veiksmas, pantomima ir palydintys muzikos garsai yra gerokai paveikesni nei žodžiai. Išties aktoriniam talentui pasireikšti žodžiai nėra reikalingi. Paprastos, kartais naivokos ir labai žmogiškos situacijos, subtilios reakcijos, suvaidintos ir nufilmuotos nepaprastai meistriškai, bei profesionaliai atliekamas „garso takelis“ įtraukė į savo žaidimą kiekvieną, atėjusį pasiklausyti muzikos ar pažiūrėti Charlie Chaplino filmų.

Norisi pagirti ir vakaro idėjos autorius, ir pačius muzikantus, nes tokiam gyvam nebyliųjų filmų muzikos atlikimui reikalingas aukštas meistriškumas, o tą vakarą vaizdas su garsu harmoningai derėjo ir vienas kitą papildė. Žaismingai ir labai įtikinamai nuskambėjo garso efektai, tokie kaip dūžtantis stiklas, plaktukų kaukšėjimas ir kt.

Atmetus pasitenkinimą, kurį suteikė graži ir gerai atliekama muzika bei ištraukos iš niekada neatsibostančių Charlie Chaplino filmų, buvo gera pabuvoti ten, kur daugybė žmonių nors trumpam pamiršę rūpesčius ilsėjosi, nuoširdžiai džiaugdamiesi paprastais dalykais. Juk galbūt tokia ir yra tikroji kino bei meno apskritai prasmė – atitraukti žmogų nuo kasdienybės, išprovokuoti, suteikti dozę emocijų, kurių pats vienas nepatirtum. Šiuolaikinės muzikos festivalio „Gaida“ kontekste Charlie Chaplino kino muzika nuskambėjo tarytum divertismentas, bylojantis, kad moderniosios muzikos gerbėjams, kūrėjams ir puoselėtojams taip pat yra nesvetima nesenstanti Charlie Chaplino dvasia.