Sintezė – tai jungtis

Arūnas Lomonosovas. „Gamtos, didmiesčio metamorfozės“. 2007 m. J. Kuršio nuotr.

Pirmą kartą VDA studentai savo iniciatyva organizavo renginį, kuriame jauni įvairių meno krypčių atstovai pakviesti kartu gyventi ir kurti. Rugpjūčio pradžioje vyko „Menų sintezė“ – projektas, subūręs juos savaitei į nuošalų vienkiemį netoli Dusetų. Renginys sulaukė prieštaringų vertinimų ir iš dalyvių, ir iš apie jį tik girdėjusių. Vieni džiaugėsi galimybe atsidėti kūrybiniams procesams gamtoje, kiti buvo nusiteikę skeptiškai arba tiesiog nematė skirtumo tarp sintezės ir VDA organizuojamų dailės praktikų. Kas ta „Menų sintezė“ ir ar sutapo jos idėjiniai tikslai su rezultatu, kalbamės su VDA studentėmis: viena iš organizatorių Julija Kocyte ir dalyve Goda Palekaite.

Kokiu tikslu buvo organizuota „Menų sintezės“ savaitė, kas Jums yra pagrindinė projekto idėja?

Julija Kocytė: Vienas iš tikslų buvo suburti įvairių specialybių studentus bendram kūrybiniam darbui, norėjom, kad vieni iš kitų mokytųsi. Pavyzdžiui, tapytojai mokytų muzikantus dailės ir atvirkščiai. Mes kvietėm studentus ir iš kitų aukštųjų, norėdami sujungti skirtingas meno kryptis. Projekte dalyvavo studentų iš Vilniaus dailės akademijos, Lietuvos muzikos ir teatro akademijos, Vilniaus Gedimino technikos universiteto, Vilniaus statybos ir dizaino kolegijos, Vilniaus pedagoginio universiteto, Edinburgo menų koledžo (Edinburgh College of Art), Liverpulio scenos menų instituto (Liverpool Institute for Performing Arts), taip pat Midlsekso (Middlesex) ir Goldsmito (Goldsmith) universitetų. Vieni kitiems turėjo parodyti savo gebėjimus, pamokyti dalykų, su kuriais galbūt kas nors pirmą kartą susidūrė.

Goda Palekaitė: Pati sintezės idėja, kaip aš suprantu, tai – jungtis, sąjunga. Pirmiausia disciplinų, taip pat miesto ir kaimo, gamtos ir net atskirų individų tarpusavyje. Kūryba bendruomeniškai, kartu nepamirštant individualumo.

„Sintezė“ buvo organizuota ne Dailės akademijoje. Ir apskritai ši akademija nebuvo susijusi nei su vieta, nei su laiku, todėl tai leido visai kitaip jaustis, nei per VDA praktikas.

J. K.: Ir „Sintezės“ atmosfera labai skyrėsi nuo VDA dailės praktikų – važiavom kurti sau, todėl rezultatai gal ne tokie reikšmingi, bet niekas nevertė „daryti to ar ano“, nebuvo ir nervinimosi dėl kūrinių kiekio, žmonės buvo atsipalaidavę. Galėjome viską bandyti, eksperimentuoti nesijaudindami dėl rezultato, todėl ir potyriai visai kitokie.

Kaip manot, ar laikytasi pirminės idėjos ten gyvenant?

J. K.: Buvo įkurtos įvairios atviros dirbtuvės, kuriose norintys galėjo pasikonsultuoti įvairių specialybių, pavyzdžiui, keramikos, fotografijos, klausimais. Nors studentai kurdami ir diskutavo tarpusavyje, aš tikėjausi daugiau bendrų darbų. Kai kurie darbai puikiai atspindėjo projekto idėją.

G. P.: Kaip ir visada, buvo žmonių, kurie laikėsi „sintezės“ tikslų, buvo tokių, kurie šiaip atvažiavo pasižiūrėti, tai, aišku, nėra blogai, bet iš dalyvių norėjosi šiek tiek daugiau aktyvumo.

J. K.: Tai, ką mes gavome iš šio projekto, mūsų potyrių neįmanoma perteikti apčiuopiamu pavidalu. Vieni naudojosi galimybėmis išbandyti viską savo rankomis, kiti tik stebėjo įvairią veiklą, konsultavosi, bet projektu to ir siekta.

G. P.: Taip, nes „sintezė“ organizuota daugiau dalyviui, ne žiūrovui, o dalyviai turėjo galimybes praktikuotis ir plėsti savo žinias.

Kada pradėtas organizuoti projektas ir kas prisidėjo prie jo atsiradimo?

J. K.: Projekto idėjos autorius – VDA studentas Žilvinas Danys, jam reikėjo žmonių, kurie padėtų organizuoti, todėl Žilvinas paprašė pagalbos. Aš pradėjau rašyti šį projektą, po to prie manęs prisidėjo Ingrida Milerytė. Aišku, susidūrėm su keblumais, bet tai buvo mūsų pirmas bandymas. Daugiausia dirbom trise – Žilvinas, Ingrida ir aš, bet labai daug padėjo ir kiti studentai, visi, kuriems tai buvo įdomu. Šiais metais mus rėmė privačios įmonės ir asmenys, pagrindiniai rėmėjai: UAB „ARX Baltika“, UAB „Namas ir aš“ ir architektas R. Palekas. Be abejo, esam labai dėkingi ponui Valentinui Lukošiūnui, kuris leido naudotis savo sodyba.

Kokia buvo dėstytojų pozicija, ar nekilo noras jų pakviesti dalyvauti renginyje?

J. K.: Mes planavom pasikviesti dėstytojus, kurie galėtų pravesti kūrybines dirbtuves, bet kadangi pirmą kartą rašėm projektą, daug kas buvo neaišku, pavyzdžiui, ilgai nežinojom tikslios projekto datos, kilo sunkumų ir su kitais formaliais dalykais. Turbūt per vėlai pradėjom su dėstytojais apie tai kalbėti. Kai pasakojom, ką norim daryti, jie mus tikrai palaikė, bet dalyvauti atsisakė. Dalis jau buvo tuo laiku kažką suplanavę, vis dėlto – vasara. Tik piešimo dėstytojas Žygimantas Augustinas buvo užsukęs pažiūrėti, kaip mums sekasi.

G. P.: Su akademija nesusijusi aplinka dėstytojus paskatintų improvizuoti, manau, daug iš to gaučiau.

J. K.: Jei pasikviestum dėstytoją kaip svečią ir autoritetą, manau, ir dėstymas būtų kitoks, nei esam pripratę. Situacija ir aplinka leistų mažiau formalumo, todėl pakistų studento ir dėstytojo santykis.

Kaip studentai reagavo į siūlymą rengti šį projektą?

J. K.: Užsiregistravo, norėjo važiuoti kur kas daugiau, nei dalyvavo. Kai kurie iškart labai palaikė mūsų idėją, bet buvo ir manančių, kad mes ten ilsėsimės, gersim ir nieko nedarysim. Ypač vyresni studentai manė, kad mes tik šnekam, bet nieko konkretaus nežadam įgyvendinti.

G. K: Projektas sulaukė gana didelio susidomėjimo. Bet, kaip visada, kalbėti dauguma labai gudrūs, bet kai jau reikėjo važiuoti ar padėti kažką padaryti, kai kurie tiesiog pasitraukė.

Papasakokit, kas vyko per projekto savaitę?

J. K.: Noriu paminėti, kad viskas buvo pastatyta ir daroma mūsų pačių rankomis, pradedant nuo lauko tualetų iki bendrų pietų, kuriuos kiekvieną dieną gamindavo VDA studentai Marija Puipaitė ir Domas Rūkas. Be to, visi galėjo užsiimti norima dailės šaka, tarkim, kad ir plenerine tapyba. Keramikų dirbtuvėse buvo mokoma senoviniu būdu lauže išdegti darbus. Moliniame tvarte buvo įrengta fotolaboratorija. Fotografai mokė, kaip pasigaminti pinhole – patį pirminį ir primityviausią fotoaparatą, susidedantį iš kartoninės dėžutės ir fotopopieriaus. Vyko ugnies skulptūrų vakaras, tapyba ant kūno, performansai, grojo gyva muzika, ją atliko VDA studentai. Kiekvieną dieną būdavo susirinkimas, per jį aptardavom dienos darbus.

G. P.: Muzikuojantys organizavo intuityvios muzikos vakarą, kai visi grojo tuo, kuo nori, buvo „Ekspedicija į tundrą“ – dalyviai ėjo į pelkes patyrinėti gamtos. Taip pat buvo filmuojami ir rodomi meniniai filmai, juos žiūrėdavom lauke per projektorių. Buvo tikrai daug įvairios veiklos, todėl dabar sunku viską tiksliai prisiminti.

Kas vienijo (arba turėjo vienyti) skirtingas meno kryptis?

J. K.: Vienijo gamta ir bendras darbas. Nebebuvom užsidarę skirtingose patalpose su savo idėjomis. Atvažiavusi bendravau su žmonėmis, kurių prieš tai nepažinojau, gal net buvau nemačiusi, nors toje pačioje mokslo įstaigoje esam jau metus. Buvo įdomu pamatyti juos, kaip kūrėjus, ir dar iš jų pasimokyti.

G. P.: Vienijo situacija ir aplinkybės, į kurias patekom. Nebuvo ribų, visi galėjo nors trumpam pamiršti savo specialybę ir daryti kažką kita.

Ar „Menų sintezė“ turi praktinę naudą studentams, akademijai?

G. P.: Visi, kurie norėjo, gavo praktinės naudos. Aš, pavyzdžiui, pasidariau pinhole, lipdžiau, degiau molį ir t.t. Žodžiu, turėjau galimybę iš arti pamatyti ir išmokti padaryti kažką naujo. O akademijai? Manau, nauda studentams yra nauda ir akademijai.

J. K.: Be to, mes savo projektu siekiame skatinti jaunuosius menininkus bendradarbiauti, atsirasti naujoms idėjoms, kurti ir įgyvendinti bendrus kultūrinius projektus. Jei „Menų sintezė“ taps kasmetiniu projektu, gal sustiprės ir Dailės akademijos ryšiai su kitų šalių aukštosiomis meno mokyklomis. Šiemet buvom pakvietę studentų iš Italijos, Prancūzijos ir Anglijos, tačiau atvyko tik iš Anglijos. Jei kitais metais pavyks gauti daugiau lėšų, tai gal jiems bent iš dalies padengtume kelionės išlaidas, nes šiemet tai buvo didžiausia kliūtis norėjusiems atvykti.

Tikiuosi, kad projektas išjudins akademijos studentus. Manau, kiekviena aukštoji džiaugiasi, kai studentai ne tik sausai atlieka užduotis, bet nori ir savarankiškai dirbti, kažką nauja išmokti, patirti, patys kažką organizuoti, o ne laukti, kol kažkas pakiš padėta ant lėkštutės.

Kas nuvylė ar pradžiugino?

G. P.: Mane nuvylė, kad ne visi prisiminė sintezės, kaip jungties, idėją. Nes mačiau daug pavyzdžių, tokių kaip: „Aš esu keramikas, tai einu lipdyti.“ Ir lipdo visą savaitę. Aišku, tai geriau negu nieko, bet turbūt ne to mes ten važiavom. Labai džiaugiuosi, kad buvo žmonių, kurie įgyvendino projekto idėją, jų darbai mane sužavėjo. Dar pradžiugino tai, kad viskas vyko gražiai ir tvarkingai, nebuvo didelių pykčių ar nesklandumų. Tai buvo pirmas bandymas, pirmas blynas, bet „Menų sintezė“ nesužlugo, todėl ir kitais metais galim jos tikėtis.

J. K.: Mane irgi labiausiai nudžiugino, kad visi buvo daugiau ar mažiau draugiški, išvengėm didesnių nesutarimų, visi noriai vieni kitiems padėjo. Kartu gyvenome kaip didelė bendruomenė, tai labai patiko, nes truputį baiminausi, kad visi gali išsilakstyti kas sau. Dar, beje, labai pradžiugino oras, nes lijo tik vieną dieną. O nuvylė tai, kad tikėjausi daugiau darbų, daugiau entuziazmo, kad ir pagalbos viską organizuojant.

Ar bus rengiamos dalyvių parodos, kodėl verta jose apsilankyti?

J. K.: Parodos atidarymas spalio 1 d. 18 val. buvusioje spaustuvėje, Maironio g. 3, pirmame aukšte (įėjimas per klubą „Intro“).

Na, aš apsilankyčiau, nes man būtų įdomu, ką studentai padarė per tą savaitę. Yra darbų, kuriuos, mano manymu, tikrai verta pamatyti, be to, bus rodomas dokumentinis filmas, kurį kūrė studentai iš Anglijos.

G. P.: Darbai, tokie kaip žemės menas, instaliacijos, visai kitaip atrodys išimti iš konteksto, parodoje bus eksponuojamos tik jų nuotraukos, bet žiūrovas turės galimybę pamatyti, kas buvo veikiama „Menų sintezėje“.

Ar bus rengiama „Menų sintezė“ kitais metais? Ką norėtumėt pakeisti darydami ją antrą kartą?

G. P.: Norėčiau, kad atvažiuotų daugiau studentų iš kitų aukštųjų, taip pat menininkų, dėstytojų – žmonių, kurie galėtų pasidalyti savo patirtimi ir žiniomis.

J. K.: Tikimės gauti finansavimą iš ES. Norisi daugiau tvarkos organizuojant. Tikiuosi, kad dar daugiau atvažiuos nusiteikusių dirbti. Norėčiau, kad dalyviai iš anksto apgalvotų, su kuo nori daryti bendrus darbus.

Būtų įdomiau, jei kitoje „Menų sintezėje“ dalyvautų daugiau studentų iš kitų aukštųjų mokyklų. Jei pavyks pasikviesti dėstytojų, planuojam sudaryti preliminarų tvarkaraštį, kad kiekvieną dieną būtų skirta pora valandų kuriai nors paskaitai. Dalyviai žinos, kada yra atvykęs tam tikros specialybės dėstytojas, ir galės su juo konsultuotis. Šiais metais pasisekus pirmajai „Menų sintezei“ tikiuosi, kad kitais metais projektas bus labiau išbaigtas. Visiems, kurie prisidėjo prie jo kūrimo, tai buvo pirmas kartas, darėm patys viską nuo pradžios iki galo, bet visada norisi daugiau, nei pavyksta.

Kalbėjosi Gerda Paliušytė