Varžytuvėms pasibaigus

Jurgita Kazakevičiūtė, Ka Young Lee, Jean Luc Thellin

Jau tapo įprasta, kad olimpiadų ritmu, kas ketverius metus, į Vilnių nukrypsta daugelio vargonininkų dėmesys: artėjant M.K. Čiurlionio gimtadieniui čia vyksta tarptautinis jo vardo konkursas. Šį rugsėjį buvo mažasis Tarptautinio pianistų ir vargonininkų konkurso jubiliejus – penktasis konkursas.

Jau gerą pusmetį iki renginio sklandė džiugios vargonininkų nuotaikos: susidomėjimas konkursu neįprastai didelis, paraiškos suplaukė kone iš visų kontinentų. Tarp pretendentų – ir penkios ryžtingos merginos iš Lietuvos: Indrė Gerikaitė, Jurgita Kazakevičiūtė, Agnė Petruškevičiūtė, Natalija Polukord ir Dovilė Savickaitė.

Rugsėjo 14-ąją traukiant burtus paaiškėjo, kad varžysis 21 vargonininkas iš dešimties valstybių. Tai kol kas didžiausias skaičius jaunųjų vargonininkų, susirinkusių į šį jau prestižiniu laikomą tarptautinį konkursą. Savo sugebėjimus jie trijų turų metu pateikė iš dešimties narių sudarytai žiuri. Šilto ir šalto matę vargonų profesoriai, vadovaujami žiuri pirmininko Johanneso Gefferto iš Vokietijos, buvo nusiteikę itin geranoriškai ir konstruktyviai, kiekvienąkart į tolesnį konkurso etapą praleisdami maksimalų reglamentu numatytą dalyvių skaičių. Aptarimuose tarp turų žiuri pirmininkas nuolat pabrėždavo, kad nors esama ir skirtingų žiuri narių nuomonių, visi sprendimai priimami kolegialiai.

Per penkias konkurso dienas žiuri išklausė beveik 40 koncertų – konkurso dalyvių pasirodymų. Deja, tik saujelė publikos ryžosi tokiam pat maratonui: ir Filharmonijos salė per pirmąjį konkurso turą, ir Šv. Kazimiero bažnyčia per antrąjį ir trečiąjį nesutraukė daug smalsuolių. Keletas žiuri narių, sugebėjusių per pertraukas tarp perklausų apsilankyti pianistų konkurse, su pavydu atsiliepė apie klausytojų pilną salę. Todėl šiųmetinėje žiuri išsikristalizavo pasiūlymų, kaip reikėtų tobulinti M.K. Čiurlionio konkurso vargonininkų programą, įtraukiant į trečiąjį turą – analogiškai pianistams – vieną ar du koncertus vargonams su orkestru, kurie taip pat galėtų privilioti klausytojus. Apie kitą vargonų konkurso repertuaro dalį žiuri nariai kalbėjo kiek aptakiau: nors pasaulyje yra nemažai konkursų, besiorientuojančių į konkrečią epochą ar pritaikytų išlikusiems istoriniams instrumentams, konkurso Vilniuje programa, aprėpianti įvairiausios – nuo baroko meistrų iki šiuolaikinės – muzikos spektrą, taip pat yra gana gerai subalansuota.

Iš konkurse dalyvavusių muzikų keletas lietuvių publikai buvo jau pažįstami iš ankstesniojo, ketvirtojo M.K. Čiurlionio konkurso. Buvo labai įdomu sekti gerokai ūgtelėjusių ir subrendusių konkursantų Taraso Bagineco (Ukraina), D. Savickaitės bei J. Kazakevičiūtės pasirodymus – pastaroji galutiniu žiuri sprendimu buvo paskelbta šio konkurso nugalėtoja. Kitas prizines vietas užėmė šiuo metu Europoje studijuojanti korėjietė Ka Young Lee (II premija) ir belgas Jeanas Lucas Thellinas (III premija). Taip pat žiuri paskyrė tris diplomus: juos gavo finalo dalyviai T. Baginecas, Jevgenas Vereščiaginas (Ukraina) ir olandas Gijsas Boelenas, ir keletą specialiųjų prizų, pavyzdžiui, už geriausią M.K. Čiurlionio kūrinių atlikimą (G. Boelenas), už geriausiai atliktą šiuolaikinį lietuvišką kūrinį (T. Baginecas), jauniausiojo konkurso dalyvio premiją (N. Polukord). Be to, J. Kazakevičiūtei kartu su apdovanojimu buvo pasiūlytas kontraktas keliems koncertams Lenkijoje kitais metais.

Deja, ne visi įspūdžiai buvo vien teigiami. Konkurso metu pasitaikė ir nesusipratimų dėl neatidaus konkurso sąlygų skaitymo, nepilno informacijos pateikimo ar šiaip startinio jaudulio. Nemažai dalyviai kentėjo dėl prastai suorganizuotų repeticijų, ko, beje, nepasitaikė per ankstesnius konkursus. Pavyzdžiui, vienai vargonininkei repeticijos prieš pirmąjį turą laikas buvo kilnojamas bene tris kartus! Kiti du atlikėjai prieš antrąjį turą buvo pakviesti repetuoti tą pačią valandą...

Tačiau ypač dalyvius trikdė iki pat atvykimo į Vilnių neskelbta žiuri sudėtis. Žinantys tepatvirtina – egzistuoja nerašyti kriterijai, lemiantys tarptautinių konkursų prestižą: programa, instrumentų charakteristikos, žiuri sudėtis, premijos dydis ir kt. M.K. Čiurlionio vargonininkų konkurso programa jau nusistovėjusi gana seniai ir, kaip minėta, didelių problemų nesukelia, o informacijos apie instrumentus, kuriais ši programa bus atliekama (vargonų dispozicijos, būtinos kiekvienam vargonininkui, norinčiam pasiruošti bent kiek iš anksto), oficialus konkurso tinklalapis neskelbė, jos nebuvo ir išleistame konkurso lankstinuke... Neaiškiais sumetimais vadovaujantis slepiama žiuri sudėtis palieka, aišku, „manevro laisvę“ organizatoriams, tačiau šiuolaikiniai atlikėjai, važinėjantys po konkursus, puikiai orientuojasi vargonų pasaulio kuluaruose, – jiems išties labai svarbu, kas juos vertins (beje, vargonininkų žiuri oficialiame konkurso tinklalapyje nepaskelbta ir šiandien, rašant straipsnį... Tikras detektyvas!). M.K. Čiurlionio konkursas neabejotinai yra vienas iš lyderių, bent jau Europoje, pagal premijų dydį – bet šis veiksnys toli gražu ne kiekvienam yra lemiamas.

Tad organizatoriams, matyt, teks gerokai pasukti galvas, pakoreguoti savo nusistatymus ir tobulinti konkurso valdymą, siekiant išlaikyti tarptautinį susidomėjimą konkursu Lietuvoje.

Ir vis dėlto muzikantai į varžytuves susirinko, vargonai žėrėjo visomis savo galimybėmis. Vieni atlikėjai juos traktavo ypač laisvai, ieškodami egzotiškų registrų derinių, kaip kad temperamentingasis (bent jau scenoje) korėjietis Won Ki Choi, kiti – gana akademiškai, bet labai subtiliai ir tikslingai, nepersūdydami muzikos išoriniais efektais – tokie buvo korėjietė K.Y. Lee ir olandas G. Boelenas. Pastarojo finaliniame ture atlikta nūdienos olandų kompozitoriaus J. Welmerso „Litanija“ tiesiog užbūrė kiekvieną, tuo metu buvusį Šv. Kazimiero bažnyčioje. Šiuo – sutartinių melodika bei lygumų įvaizdžiu tarytum „baltišku“ – kūriniu olandas labai vykusiai praturtino savo programą. Ilgai išlaikydamas vieną spalvą, atlikėjas su neįtikėtina jėga „užaugino“ ją iki kurtinančios ir stulbinčios kulminacijos.

Kiekvienas iš šių jaunų žmonių konkurso metu išgyveno savąją „žvaigždžių valandą“, kiekvieno jų pasirodyme – net ir tų, kurie likimo dėka nežengė toliau pirmojo turo – buvo neabejotinai išskirtinių momentų, privertusių smarkiau plakti klausytojų širdis.