Lėlių teatro kulinarija

„Senelės pasaka“

Šiuo metu „Sirenų“ festivalis ir „Meno netradicinėse erdvėse“ akcijos neginčytinai traukia dėmesį visų, kurie domisi kultūros reiškiniais. Ir, deja, galbūt todėl jie neišvysta tų teatro reginių, kurie pasitraukia į šešėlį dėl kuklesnės reklamos. Vilniaus „Lėlės“ teatras yra vienas iš tokių „kukliųjų“, neretai apie dėmesio vertesnius ir įdomius savo ieškojimus mistiškai tylintis, o jei ir kviečiantis, tai negarsiai.

Pamenu, kai taip „tyliai, negarsiai“ Vilniaus „Lėlėje“ čekų alternatyvaus teatro trupė „Doriausieji meškiukai“ suvaidino lėlių spektaklį „Kašparekas, Koločavos vachmistras“, maloniai nustebinusį kitokia lėlių teatro samprata, o labiausiai – aktoriais: imponavo jų meninis chuliganiškumas, improvizacijos laisvė, lėlių animacijos žaidybiškumas. Vilniuje išvysti kitokį lėlių teatrą – reta proga. Ir tie keli svetimšalių apsilankymai iš tiesų tampa sveiku teatriniu įvykiu. Čia kaip kulinarijoj – kad lankytojams nepabostų ir jie nesusirgtų, siūlomų valgių asortimentą reikia nuolat paįvairinti. Atleiskit už tokį palyginimą. Tiesiog kulinariją, kaip ir teatrą, gerbiu, ir jokios brechtiškos kulinarinio teatro potekstės įpiršti nesiekiu.

Šįkart „Lėlėj“ viešėjo ne čekai, bet jų kaimynai vengrai iš Budapešto lėlių teatro „Budapest Bćbszinhćz“. Atsivežė jie spektaklį „Senelės pasaka“. Taip, teoriškai tai ta pati „Senelės pasaka“, kuri yra „Lėlės“ teatro repertuare nuo 2006 metų. Tačiau praktiškai vengrai parodė kitą spektaklio versiją – tarsi pagal vieną „Senelės pasakos“ receptą būtų sukūrę visiškai kitą savo gaminį. Su savo aktoriais, skirtingais režisūriniais ir vaidybiniais akcentais ir kiek kitokiomis scenografijos detalėmis. Beje, ir su savo meduoliais – tikrais kulinariniais skanėstais, kuriais artistai žiūrovus vaišino po spektaklio.

Kadangi teko matyti lietuvišką „Senelės pasaką“, tai su šiuo spektakliu įdomu, o ir logiška palyginti vengrišką lėlių vaidinimą. Juo labiau kad tiek lietuvių, tiek ir vengrų spektaklius – kaip dviejų šalių bendrą projektą – kūrė ta pati režisierė Kata Csato ir ta pati dailininkė Julija Skuratova.

Vizualiai, jei ignoruosime individualią aktorių išvaizdą, vengrų spektaklis lyg ir toks pats. Tačiau šis įspūdis ima nykti jau pirmosiomis vaidinimo minutėmis. Pradedi įžvelgti skirtingą aktorių vaidybą ir lėlių animaciją. Ne veltui apie lietuvius sakoma, esą jie lyriškos ir poetiškos prigimties. Pamenu, lietuviškos „Senelės pasakos“ pradžioje žiūrovų dėmesį prikaustė lyriška, nedrąsi ir kukli aktorės Sigutės Mikalauskaitės veikėja. Prie krosnies (architektūrinės lėlių širmos) radusi seną močiutės receptų knygą, ji atgaivino senelių istoriją: perskaitė meilės meduolių receptą ir, lyg burtažodžiams suveikus, žiūrovų akyse atgijo lėlės.

O štai vengrų spektaklio pradžia iš karto žada šelmišką, linksmą vaidinimo atmosferą ir kiek ironišką vaidybos stilistiką. Išgirdę lietuviškai vardijamus vengrų aktorės žodžius „cinamonas, perlinių kruopų sriuba“ šypsomės. Juokiasi pati aktorė, sunkiai tardama svetimos kalbos žodžius... Netrukus daug skanaus juoko sukelia ilgokai trunkantis Krosnies ir Pasakotojos šalia jos konfliktiškas flirtas: Krosnis svaido prijuostę ir nesileidžia prijaukinama.

„Senelės pasakoje“ karuselę primenanti pagrindinė ir vienintelė dekoracija Krosnis kartu yra ir širma. Lėlių namelis suskaidytas į atskirus „langus“, kuriuose, atsivėrus miniatiūrinėms užuolaidoms, rodoma senelių – Vyro ir Moters – istorija. Karuselė nuolat sukasi, vaizdai „languose“ keičiasi – be literatūrinio teksto, o tik vaizdais, lėlių pantomima pasakojama senelės istorija, kuri mena jaunystės laikų akimirkas, pažintį su seneliu, įsiliepsnojusią jųdviejų meilę ir į gyvenimą įsiveržusį karą. Kiekvieno lango erdvė visiškai išnaudojama: čia nevaržomas lėlių judėjimas, jos gali veikti ir ant apatinio rėmo krašto, ir pakilti į orą. Toks sąlygiškas lėlės egzistavimo būdas puikiai tinka išreikšti lyrinę spektaklio tonaciją, pasakoti istoriją vaizdiniais, simboliais bei metaforomis. Įdomu, kad spektaklio istorijos vietos kiekvienam lange čia kuriamos taip, kaip tai daro vaikai savo piešiniuose. Mažieji, dar nemokėdami piešti linijinės perspektyvos, toliau esančius objektus vaizduoja piešinio viršuje. Taip ir čia, langų viršuje, kabinami tolumoje esantys objektai – kaimo sodyba, tvenkinėlis, kaimynų figūros.

Dailininkė Skuratova „Senelės pasakai“ sukūrė įvairiausių valdymo technikų lėles: lazdelines, pirštinines, šešėlines ir trafaretines, pritaisytas ant pagaliukų. Vyro ir Moters lėlės yra lazdelinės – valdomos laikikliais, pritvirtintais prie galvos ir rankų. Realistišką šių lėlių išvaizdą puošia dekoratyvios, smulkios detalės. Vengrų vaidinime lėlės labiau detalizuotos: pavyzdžiui, Vyras iš karo grįžta net su šalmu ir šautuvu. Ir nors tai tik smulkmenos, jos „apgauna“ – atrodo, kad vengrų spektaklyje iš tikrųjų regime kitas lėles.

Pačios lėlės, regis, net panašesnės į suvenyrines, negu į tinkančias teatriniam veiksmui. Tačiau dėl aktorių vaidybos visi personažai-lėlės atgyja, žavi ir jaudina subtilia savo judesių plastika. Beje, būtent čia – animuojant lėlę, suteikiant jai judesių gyvybę – ir matomas ryškiausias skirtumas tarp lietuvių ir vengrų aktorių. Iš lietuviško „Senelės pasakos“ varianto atsimeni romantizuotą, poetiškai simbolinę Vyro ir Moters judesių kalbą. E. Speranskis, žymus rusų lėlių teatro aktorius, yra pastebėjęs, kad lazdelinės lėlės dėl savo judesių plastikos sukelia aristokratiškų veikėjų įspūdį ir ypač tinka lyrinėms scenoms. Tad lietuvių spektaklis išties atrodo lyriškesnis ir poetiškesnis nei vengrų. Užtai vengriškasis išlošia kitaip – komiškais, ironiškais veikėjų santykių niuansais, optimistiška nuotaika, aktyvesne komunikacija tarp aktorių ir žiūrovų. Tik pasirodę Krosnies lange, vengrų aktoriai šelmiškai mirkteli žiūrovams. Ir išblaško teatrinę iliuziją. O jų valdomos lėlės spinduliuoja visai ne lietuvišką melancholiją, bet greičiau pietietišką vitališkumą. Taip personažai įgyja charakteringesnių spalvų: karą ir negandas simbolizuojanti varna įkyresnė, akiplėšiškesnė, tuo tarpu Vyras ir Moteris judresni, net šiek tiek komiškesni. Smagiai Moteris stumteli Vyrą nuo kalniuko, flirtuoja su juo, žavingai trepteli koja. Vyras juokingai pliaukši žirgui per pasturgalį.

Beje, nepaprastai įdomus lėlių teatro spektaklyje yra žmogaus ir lėlės santykis. Žavi „Senelės pasakos“ scena, kai susiliečia žmogaus ir lėlės rankos – Pasakotoja paduoda Moteriai į rankas miniatiūrinę puodynę. Gyvo žmogaus ir negyvo daikto – lėlės – santykis pabrėžia ir išryškina pastarosios atgijimo stebuklą.

Abiejų (lietuvių ir vengrų) spektaklių moralai sutampa – meilė meduolinės širdutės pavidalu nugali visas negandas. Tačiau svarbiausias ir įdomiausias skirtumas tarp spektaklių – skirtinga pasaulėžiūra. Lietuviškoje „Senelės pasakoje“ stipriau išreikštas tragiškas, kupinas melancholijos požiūris į spektaklio istorijos problematiką. Tuo tarpu vengrai pademonstravo, kad į visas gyvenimo negandas galima žvelgti su šypsena. Ak, buvo tas karas ar ne, viskas juk gerai baigėsi!