Dedikacija Broniui Kutavičiui

Rugsėjo 20 d. Vilniaus rotušėje įvyko neįprastas šiai erdvei vakaras – tai buvo koncertas „grynu pavidalu“: nors skirtas kompozitoriaus jubiliejui, nebuvo jokių kalbų, prisiminimų, tik – muzika.

Tai buvo atlikėjų dovana Broniui Kutavičiui 75 metų proga. Anot jo paties, tokios dovanos jis dar nebuvo gavęs, tai jį labai sujaudino. Ne paslaptis – kompozitoriams neretai tenka ieškoti atlikėjų, o ne atvirkščiai. Taigi pats tokio vakaro faktas labai iškalbingas ir kartu visiškai natūralus. Juk B. Kutavičius yra, galima sakyti, vienas iš šiuolaikinės lietuviškos muzikos simbolių – jo moderni archaika, paremta neabejotinu, neslepiamu ir kartu neprikišamu muzikos lietuviškumu, yra viena ryškiųjų mūsų muzikos spalvų.

„Nepaklusniųjų“ ansamblio sielos – pianisto Roko Zubovo – inicijuotas vakaras leido išgirsti įvairias B. Kutavičiaus, klausytojų sąmonėje susijusio su labai vientisu stilistiniu vaizdu, muzikos gijas. Tai buvo vakaras-retrospektyva, skambėjo jau savo gyvavimo istoriją koncertų salėse ir klausytojų atmintyje turintys kūriniai: vokalinis ciklas „Ant kranto“ (1972), Sonata fortepijonui (1975), jau kone chrestomatinis Kvartetas Nr. 2 „Anno cum tettigonia“ (1980), regis, tik neseniai pirmą kartą atliktos „Aštuonios Stasio miniatiūros“ (2002) ir liaudiškai džiazinis „Sigute, vargo mergele, aš tavo brolis“ (1993). Būtent šiuose kameriniuose kūriniuose tasai archajiškas lietuviškumas (kurį girdime „Paskutinėse pagonių apeigose“, „Iš Jotvingių akmens“, operoje „Strazdas – žalias paukštis“, tik ką atliktose „Rudens gėrybėse“), platūs, ryškūs kompoziciniai potėpiai šiek tiek net pasislepia, ypač instrumentiniuose kūriniuose, ir pasigirsta europietiškai niuansuotas, kamerinis, taupus, ekspresionistiškai dygus braižas. Sonatos fortepijonui, Kvarteto, o ypač „Aštuonių Stasio miniatiūrų“ kompozitorius – nebe atlapaširdis aukštaitis, giedantis apie „Sesutę, vargo mergelę“, o intelektualas europietis, vartojantis klasikine tradicija besiremiančiu žodynu (kaip jį vartojo A. Schoenbergas, A. Bergas ir t.t.).

Išskyrus „Sigutę“, kurios premjerą, berods, ir dainavo Gintarė Skėrytė, visi kiti kūriniai „Nepaklusniųjų“ ir jų bičiulių (smuikininkų Ievos Sipaitytės ir Vytauto Mikeliūno, altininko Roberto Bliškevičiaus, violončelininko Mindaugo Bačkaus, pianistės Sonatos Zubovienės, saksofonininko Liudo Mockūno, vargonininkės Audros Telksnytės, gitaristo Eugenijaus Kanevičiaus, perkusininko Marijaus Aleknos, choro „Aidija“ vyrų grupės) buvo tarsi perimti iš pirmųjų tų kūrinių atlikėjų. Juk „Anno cum tettigonia“ pirmiausia susijęs su Vilniaus kvartetu, o „Aštuonias Stasio miniatiūras“ pirmą kartą atliko „Kaskadų trio“, tą vakarą draugiškai atėję pasiklausyti kolegų ir pasveikinti kompozitoriaus. Stasio Eidrigevičiaus inspiruotą kūrinį papildė ir mimo Alekso Mažono vaidyba – mano galva, visai vykusiai.

Jubiliejinio vakaro atlikėjai kūrinius interpretavo kitaip, savaip. Pavyzdžiui, Sonata fortepijonui, kurią teko girdėti skambinamą Petro Geniušo (įraše), Roko Zubovo buvo interpretuojama, sakyčiau, minkščiau (gal lėmė Rotušės fortepijonas), tarsi improvizuojant.

Apskritai idėja imtis „senų gerų“ kūrinių yra vykusi. Žinoma, kūrėjui brangiausias (ir gerąja prasme, ir priešingai) yra tas kūrinys, kuris rašomas tuo metu, bet klausytojams visuomet įdomu išgirsti ir praeityje girdėtus kūrinius (žinoma, jei jie patiko) ne tik dėl objektyvių muzikos savybių, bet ir dėl to, kad norisi patikrinti buvusį įspūdį arba patirti jį dar kartą. Kad ir kaip paprastai atrodytų tokia koncertinė situacija, vis dėlto – tai ir tam tikras kūrybos išbandymas laiku, juk ne kiekvienas kūrinys pasiduoda įrašomas į „klasikos“ kategoriją. Tarkime, kaip skambėjo šiandien B. Kutavičiaus „Anno cum tettigonia“ minimalizmas (puikiai priimtas 1980 m. kūrinį užsakiusio „Varšuvos rudens“ publikos, kuri šiaip jau minimalizmo nemėgsta)? Užkabino, veikia.

Ir vis dėlto – lauksime naujų kūrinių.