Kasdienybės burtai

„Katynė“

Festivalio atidarymo vakarą parodyta Andrzejaus Wajdos „Katynė“ („Katyń“) – labiausiai lauktas paskutinio dešimtmečio lenkų filmas. Tai – pirmasis vaidybinis filmas, kuriame parodytas siaubingas NKVD nusikaltimas. Po 1989 m. buvo sukurta ne viena dokumentinė juosta, atskleidusi beveik pusę amžiaus Lenkijoje slėptą tiesą apie Katynę. Wajda filme ne tik naudojasi Katynei skirtos nacių ir rusų kronikos vaizdais, jis dokumentiškai tiksliai atkuria paskutines lenkų karininkų gyvenimo valandas pakeliui į Katynę, visą žudymo mechanizmą. Matyt, ir kiekvienas jo filmo personažas turi savo prototipą. „Katynės“ autentiškumas ir dokumentiškumas – savaime suprantamas. Tačiau Wajdai rūpėjo sukurti ne tik kinematografinę svarbaus istorinio įvykio rekonstrukciją, bet ir tam tikra prasme materializuoti kolektyvinę tautos atmintį, vis dar išgyvenamą traumą, parodyti, kaip tai iki šiol veikia tautos pasąmonę. Epinis „Katynės“ pasakojimas apima ilgą laiko tarpą – nuo 1939-ųjų iki vėlyvo pokario. Epiškumą pabrėžia ir monumentalūs, dažnai iš viršaus ar kamerai lėtai kylant į viršų filmuoti operatoriaus Paweło Edelmano kadrai, didinga Krzysztofo Pendereckio muzika, simboliškos ir įtaigios mizanscenos.

„Katynė“ prasideda dramatiškais 1939-ųjų rugsėjo 17 d. ryto vaizdais: ant tilto į skirtingas puses juda lenkų pabėgėliai. Vieni jų bėga nuo vokiečių, kiti – nuo ką tik Lenkiją užpuolusių rusų. Ant tilto – ir rotmistro Andžėjaus (Artur Żmijewski) žmona Ana (Maja Ostaszewska) su dukrele. Jos ieško rusų nelaisvėn patekusio Andžejaus ir atsisako grįžti Krokuvon kartu su generolo žmona (Danuta Steńka). Ana suranda vyrą. Ji bando įtikinti jį bėgti iš menkai saugomos stovyklos. Tačiau Andžėjus atsisako – būtų negarbinga išduoti priesaiką. Karininkai susodinami į gyvulinius vagonus ir išvežami į Rusiją. Toliau filme rodomi kelių karininkų ir jų artimųjų likimai. Rusų majoro (Sergejus Garmašas) išgelbėtos Anos ir jos dukrelės, generolo (Jan Englert) šeimos, piloto (Paweł Malaszyński) seserų: išgyvenusi Varšuvos sukilimą ir brolio atminimą siekianti įamžinti Agnieška (Magdalena Cieliecka) pasirenka Antigonės likimą ir patenka į saugumo kalėjimą, Irena (Agnieszka Glińska) mano, kad Lenkija niekad nebebus laisva, todėl reikia visais būdais išsaugoti tautos vertybes, net ir prisitaikant prie naujos valdžios. Dar vieną lenkų likimo variantą rodo leitenanto Ježio (Andrzej Chyra) situacija: jam pavyko išvengti sušaudymo, bet, pavėlavęs į generolo Anderso armiją, jis grįžta namo kartu su sovietais. Jis tiki, kad gali būti naudingas naujai Lenkijai, bet negali susitaikyti su mintimi, jog visi jį laiko išdaviku. Ježis nusižudo suvokęs, kad negali gyventi meluodamas.

Kiekvieno „Katynės“ personažo likimas savaip simboliškas ir apibendrintas. Keliuose epizoduose pasirodo generolo namų ekonomė (Stanisława Celińska). Po karo ji – jau gyvenimo šeimininkė, naujai valdžiai tarnaujančio valdininko žmona. Andžejaus tėvas (Wladysław Kowalski) kartu su kitais Krokuvos Jogailos universiteto profesoriais žūsta nacių konclageryje. Po karo į Krokuvą atvyksta ir Anos sūnėnas Tadekas (Antoni Pawlicki). Jis nori studijuoti tapybą. Tadekas – tarsi kitaip galėjusio susiklostyti paties režisieriaus likimo projekcija: Wajda studijavo tapybą Krokuvos dailės akademijoje. Tačiau Katynėje žuvusio karininko sūnus Tadekas nenori susitaikyti ir prisitaikyti, todėl jis pasmerktas žūti.

Visus ilgai ekrane neužtrunkančius personažus (kiekvienam jų būtų galima skirti po filmą) Wajdos meistriškumas paverčia gyvais, aistringais ir kenčiančiais žmonėmis. Didžioji tautos ir intymioji kiekvieno žmogaus istorija filme suliejamos nepastebimai, bet neatsiejamai. Filme gausu ir grynai simboliškų epizodų – tai rusų kareivis, kuriam baltoji suplėšytos lenkų vėliavos dalis iškart tampa autais, Andžejaus miline uždengta Kristaus skulptūra ar nuo sargybinių laikraščiu „Pravda“ prisidengęs kapelionas, klausantis karininko išpažinties. Todėl „Katynė“ netampa sausa ir monumentalia istorijos iliustracija. Režisierius priverčia kartu su personažais išgyventi jų dramas ir jų istorines dilemas iki pat sukrečiančio finalo, kai visiškoje tyloje nuščiuvusiems žiūrovams rodomos Katynės žudynės.

Tarp pasakos ir dabarties

Dauguma iš 22 pagrindiniam Gdynės konkursui atrinktų filmų buvo apie mūsų laikus. Tačiau lenkų režisieriai vis dažniau atsisako juodų spalvų, nevilties intonacijos net ir kalbėdami apie marginalus, atstumtuosius ir mirtį. Jie vis labiau linksta į komedijos, parabolės intonaciją. Garsus vengrų režisierius Istvćnas Szćbo viename interviu yra sakęs, kad visada vadovaujasi savo senelio gydytojo devizu, esą negalime išleisti paciento iš kabineto be vilties: pacientas turi pajusti, kad yra ne vienas. Šį gero filmo receptą prisiminiau žiūrėdama ne vieną konkursinį filmą. Lenkų režisieriai nebenori murkdyti žiūrovų purve, neviltyje, skausme. Jie nori suteikti žmonėms trupinėlį vilties. Žinoma, kitas klausimas, kaip tai daroma.

Dorota Kędzierzawska filme „Laikas mirti“ („Pora umierać“, prizas už geriausią moters vaidmenį Danutai Szaflarskai, prizas už geriausią garsą Marcinui Kasińskiui, Kacperui Habisiakui ir Michałui Pajdiakui, žurnalistų prizas) rodo devyniasdešimt dvejų metų moterį (tiek pat ir ją suvaidinusiai Danutai Szaflarskai), bandančią pasipriešinti ir gyvenimo menkybei, ir senkančioms jėgoms, ir laikui. Nors filmas ir baigiasi herojės mirtimi, jo sukeltas liūdesys savaip guodžia, nes Szaflarskos neįtikėtinai tiksliai suvaidinta herojė įrodo, kad galima iki pat paskutinės akimirkos išlikti savimi, išsaugoti orumą.

Prieš kelerius metus Gdynėje su filmu „Sveika, Tereska“ triumfavęs Robertas Glińskis filme „Benekas“ (prizas už geriausią antro plano vyro vaidmenį Zbigniewui Stryjui) pasakoja apie buvusį kalnakasį Beneką, kuris bando iš naujo pradėti gyvenimą. Nevykėlis Benekas, regis, pasmerktas prarasti visas iliuzijas. Bet taip neatsitinka. Jis sugeba atsitiesti ir net suburti tokius pat likimo draugus, aprūpinti juos darbu, atgaivinęs kažkada uždarytą šachtą. „Benekas“ priminė ir rusiškus socrealistinius filmus, ir naivųjį Keno Loacho realizmą. Tačiau vilties, kad gyvenimo negandos yra nugalimos, jame tikrai nepristigo.

„Burtai“

Vilčių kupinas ir vienas festivalio favoritų – debiutanto Łukaszo Pałkowskio filmas „Rezervatas“ (prizas už geriausią debiutą, žurnalistų prizas, prizas už geriausią antro plano moters vaidmenį Soniai Bohosiewicz, prizas už geriausią montažą Pawełui Witeckiui). Išsiskyręs su mergina pagrindinis filmo personažas fotografas Marcinas (Marcin Kwaśny) atsikrausto į apleistą pavojingiausio Varšuvos kvartalo Pragos namą. Jis fotografuoja savo kaimynus, artimiau susipažįsta su jų gyvenimo istorijomis, padeda talentingam berniukui. Pamažu ir žiūrovai kartu su filmo kūrėjais ima įžvelgti išoriškai nematomus gyvenimo atstumtųjų, alkoholikų, nusikaltėlių garbės kodeksą, principus, jų požiūrį į gyvenimą. Filmo pabaigoje Marcinas peržengia simbolinę juostą, skiriančią jį nuo kaimynų, pasirenka juos, o ne savo kolegas ir darbdavius. „Rezervatas“ – gana schematiškas, nuspėjamas, vienprasmiškas. Matyt, lenkų žiūrovus ir kritikus sužavėjo šviesi filmo intonacija ir tai, kad Pragos dugno personažai yra rodomi ne kaip kokie įtartini gyviai, o kaip gyvi žmonės, turintys savo kasdienius džiaugsmus ir rūpesčius.

Kitas žiūrovų favoritas – Maciejaus Wojtyszkos filmas „Luizos sodas“ („Ogród Luizy“, specialusis žiuri ir žiūrovų prizai) – taip pat linksta į supaprastintą tikrovės rodymą, nors jame ir prismaigstyta įvairiausių užuominų į šių dienų Lenkijos realijas, pavyzdžiui, vicepremjero Lepperio atstatydinimą. Tačiau tas supaprastintas požiūris veda režisierių tiesiai į pasakos konvenciją. Pagrindiniai filmo herojai – jaunutė Luiza (Patrycja Soliman) ir gangsteris Fabio (Marcin Dorociński) susipažįsta psichiatrinėje gydykloje. Šizofrenija sergančią Luizą ten įkišo politiko karjerą darantis tėvas. Fabio turi susikurti nepakaltinamo ligonio reputaciją, nes netrukus jam teks nužudyti policijos komisarą. Mergina iškart įsimyli Fabio. Sužavėtas jos naivumo, Fabio netrukus pagrobs Luizą iš beprotnamio, kad apsaugotų nuo sadisto sanitaro. Kai Luiza atsiduria prabangiuose Fabio namuose, keičiasi filmo intonacija – komediją apie bepročius keičia pasakojimas apie atsakomybę, kurią pradeda suvokti apsiėmęs globoti ir pamilęs merginą Fabio. Tačiau tai netrunka ilgai, nes prasideda naujas siužeto posūkis – jau į kriminalinę komediją, kur Fabio teks rafinuotai apgauti savo sėbrus. Žinoma, viskas baigsis gerai ir finale abu laimingi herojai išskris į žydrus tolius.

Paprastumo magija

Neabejotinas šių metų Gdynės festivalio lyderis buvo Andrzejaus Jakimowskio filmas „Burtai“ („Sztuczki“, Didysis prizas už geriausią filmą, žurnalistų prizas, prizas operatoriui Adamui Bajerskiui). Kaip ir debiutinis režisieriaus filmas „Užmerk akis“, „Burtai“ išduoda filosofinį Jakimowskio išsilavinimą. „Burtuose“ pratęsiama Krzysztofo Kieślowskio mėgta likimo tema, bet traktuojama ji visiškai kitaip. Filosofinis filmo lygmuo išnyra iš poetiško pasakojimo apie mažą berniuką, nusprendusį sugrąžinti į namus seniai šeimą palikusį tėvą. Tėvo Stefekas neprisimena, turi tik apipaišytą ir apiplėšytą jo fotografiją, bet kažkodėl yra įsitikinęs, kad stotyje dažnai iš vieno į kitą traukinį persėdinėjantis vyriškis ir yra jo tėvas. Stefekas nuolat kažką „buria“ pasinaudodamas medinėmis lazdelėmis, mėsainiais, alaviniais kareivėliais. Bet pirmiausia jis yra įdėmus tikrovės stebėtojas, mokantis įžvelgti menkiausius pasikeitimus. Tai – tarsi raktas į Jakimowskio filmą. Režisierius sufleruoja, kad stebėdamas, fiksuodamas kiekvieną, net patį menkiausią jį supančios tikrovės pasikeitimą, žmogus turi šansą mesti iššūkį likimui, aplenkti jį, paprasčiausiai užburti. Tik reikia būti labai akylam.

„Burtuose“ pasaulį matome Stefeko akimis. Filmas kurtas Valbžyche, šis miestas pastarųjų metų lenkų kine dažniausiai simbolizavo griuvimą ir naujųjų laikų degradaciją. Tačiau vaiko žvilgsnis suteikia miestui savotiško žavesio, poezijos ir net paslapties. „Burtai“ tarsi sunerti iš mažyčių novelių – mikroįvykių, kurie tik filmo pabaigoje susidėsto į logišką mozaiką. Režisierius pripildo filmą juokingų ir graudžių situacijų. Stefekas stengiasi padėti seseriai, siekiančiai įsidarbinti italų firmoje, todėl jis laikys užspaudęs nykščius net pačiose nepatogiausiose situacijose. Berniukas bendrauja ir su sesers vaikinu ir, žinoma, stengiasi išspausti iš jo maksimalią naudą – pasivažinėti motociklu, nueiti į kiną, pasigardžiuoti ledais. Bet gana greitai persiimi Stefeko požiūriu ir supranti, kad visi tie filme rodomi menki kasdienybės įvykiai yra kažkokio likimo ritualo arba žaidimo dalis. Stefekas nori pergudrauti likimą, priversti jį veikti savo naudai. Tad iš šio nepretenzingo filmo gali daug ko išmokti.

Apie kasdienių gerų darbų šventumą filme „Broliukas“ („Braciszek“) kalba vienas originaliausių ir tyliausių lenkų režisierių Andrzejus Barańskis. Jo herojus – brolis Aloysius mirė 1939-aisiais. Dabar vyksta jo beatifikacijos procesas. Brolis garsėjo savo gera širdimi, nors jokių didelių stebuklų ir nepadarė. Bet, pasirodo, kasdienis gerumas taip pat gali būti stebuklas. Deja, nepaisant visų gerų režisieriaus ir pagrindinį vaidmenį kūrusio aktoriaus Arturo Barciśo intencijų, filmui pristigo „Burtų“ paprastumo ir skaidrumo.

Ne vienas Gdynės filmas vertas platesnio aptarimo, bet galima viltis, kad jie pasieks ir Lietuvos žiūrovus. Tik reikia sulaukti pavasario ir tradicinės lenkų kino savaitės.

Gdynė – Vilnius