Mitas konceptualiai

R. Miluko nuotr.

Rugsėjo 22 ir 23 d. gotikinėje Šv. Jurgio bažnyčioje Kaune buvo įgyvendintas netradicinis menų sintezės projektas „Mitas konceptualiai: Šv. Jurgio pasakojimai“ (idėjos autorė – Audronė Molytė, kompozitorius – Steve’as Parkeris, choreografė – Sally Donaldson, D. Britanija). Kūrėjų sprendimu (jie patys pasirinko menininkus) spektaklyje dainavo sopranas Lauryna Bendžiūnaitė ir baritonas Giedrius Prunskus, giedojo jungtinė Grigališkojo giedojimo grupė, grojo Motiejus Bazaras (klavišiniai), Justė Martinkėnaitė (smuikas), Asta Krištaponienė (violončelė), Ramūnas Jaras (klarnetas), Ramūnas Laukaitis (fagotas), Mykolas Bazaras (kontrabosas), Arkadijus Gotesmanas (mušamieji), šoko „Auros“ ir kitų šiuolaikinio šokio grupių nariai, Alytaus cirko oro akrobatė Daiva Puškoriūtė, savitą atmosferą kūrė Mindaugo Arlinsko ir Gintaro Česonio videodarbai.

Krikščioniškoje hagiografijoje Šv. Jurgis (apie 275–303), daugelio Europos šalių ir miestų globėjas, minimas kaip Romos imperijos kareivis iš tuometinės Anatolijos ir garbinamas kaip krikščionių kankinys. Legenda apie tai, kad Šv. Jurgio, nugalėjusio slibiną, dėka į krikščionybę atsivertė dalis Lydijos krašto gyventojai, tapo pagrindu jungtiniam lietuvių ir britų menininkų sumanymui. Žymusis antropologas C. Lévi-Straussas teigė, kad mitai nėra žmogaus „gebėjimo prasimanyti“ kūrinys, nusigręžęs nuo tikrovės, o likučių pavidalu iki mūsų laikų išsaugoti stebėjimo ir mąstymo būdai, idealiai tikę daryti tam tikro tipo atradimams; todėl klajojantys mitų skoliniai, transformuodamiesi įvairiausiais pavidalais, atspindi universalias mąstymo ir pamatinių būties reiškinių suvokimo nuotrupas. „Mito konceptualiai“ kūrėjai apdairiai pasielgė, apsidrausdami pavadinimu – iš tiesų vienas žinomiausių viduramžių mitų yra tik atspirties taškas savitai jaunų menininkų parengtai mito interpretacijai, pagrįstai savaip išgyvenamomis asociacijomis, suvokimo šešėliais, kovos, kaip labai integralios gyvenimo dalies, vizija. Vis dėlto neapibrėžtos abstrakcijos, metaforiško, tarytum nekoordinuoto vyksmo pernelyg daug – kiekvienas dalyvavęs tikriausiai galėtų individualios percepcijos pagrindu papasakoti savąją konceptualaus mito versiją.

Pirmiausia derėtų pasakyti, kad Šv. Jurgio bažnyčios erdvė itin tiko tokiam kūrybiniam sumanymui. Ne tik dėl savo nuniokoto interjero, išblukusių paveikslų, kuriuose vos galima įžiūrėti Dievo herojų kontūrus ir istorijų atspindžius, bet ir dėl to, kad ji pati dėl savo nykios lemties jau yra tarsi tapusi stūksančiu dabarties mitu. Konceptualaus mito apie Šv. Jurgį idėja, gimusi būtent šios bažnyčios erdvei, yra jautri, leidžianti patirti daug išgyvenusios ir dėl to tokios ypatingos erdvės dvelksmą. Kartais reikia tiek nedaug – erdvė paprasčiausiai buvo sušildyta žvakelėmis, degančiomis apgriuvusiose nišose dar prieš prasidedant reginiui, kai žiūrovai turėjo galimybę paslampinėti po bažnyčios užkaborius. Vargu ar toks kūrinys būtų galėjęs gimti erdvėje, tviskančioje prabanga. Labai gerai, kad buvo beveik atsisakyta papildomos scenografijos, išnaudojant apleistos bažnyčios interjerą. Iš pašalinių elementų panaudoti tik medinis stalas su dviem suolais bažnyčios viduryje ir nuo pat skliautų virš stalo nuleista tamsiai raudona skraistė, slibino „buveinė“. Čia daugiausiai ir koncentravosi veiksmas, pabiręs praktiškai visoje bažnyčios erdvėje.

Veikalo sumanytojai pristatė jį kaip „operą“, bet šiam menų sinteze pagrįstam projektui, kuriame vyrauja šokis-akrobatika, mano manymu, labiau tiktų misterijos pavadinimas. Maždaug 50 minučių trunkanti Šv. Jurgio kova su drakonu perteikiama labai simbolizuotai – per santykius, garsus, judesius, šviesas ir vaizdo projekcijas. Spektaklyje tarytum nebuvo ir paties mito kaltininko – šv. Jurgio. Jį reprezentavo kiekvienas dalyvaujantis atlikėjas vyras, o kiekviena atlikėja moteris įkūnijo tyrumą, šviesą, tad misteriją galima išgyventi kaip atskleidžiančią kiekvieno žmogaus vidines kovas su jo kelyje sutinkamais „slibinais“. Galbūt autorių sumanymas nebuvo iki galo aiškus – daugelis jo elementų nusipelno įvairių subjektyvių interpretacijų, – tačiau siekis sukrėsti įtraukiant klausytoją į vyksmo erdvę, manau, pavyko. Tuo pačiu metu koncentruotis į skirtingose bažnyčios vietose išbarstytą spektaklį neįmanoma, tad žiūrovui teko pajusti, kad jis negali kontroliuoti situacijos, kad negali sekti visų garso ir vizualinių linijų ir dėl to yra savotiškai bejėgis, nugalimas jį supančio įvairialypio reginio elementų. Žiūrovai sujungti bendra erdve ir pačiais atlikėjais, buvusiais tarp ir šalia jų, kartais jiems (šokėjams) net įsiveržiant į stropiai išsirikiavusią minią. Priešingai nei akademinėse koncertų erdvėse, kur kiekvienas žiūrovas ir klausytojas turi savo kėdę, mato atlikėjus scenoje priešais save ir jaučiasi saugus, sekdamas vientisą kūrinio mintį, šiuo atveju reikėjo rankioti ir mėginti sudėlioti į vientisą drobę po visą erdvę pasklidusius minties potėpius. Artistų judėjimas po skirtingus bažnyčios taškus provokavo ir žiūrovus būti aktyvius, judėti ir siekti tikslo, t.y. ieškoti „kampo“, iš kurio matysis vyksmas. Galbūt dėl to, kad dainininkai, instrumentalistai, šokėjai buvo šalia, o ne ant pjedestalo, reginys atrodė gimstantis vietoje, nors ir miglotas, lyg pro ūką. Kaip ir pats būties slėpinių ir Dievo kelių pažinimas – rodos, filosofų bei teologų išnarstytas, išnagrinėtas, tačiau, anot apaštalo Pauliaus, tarytum pro šydą…

Įdomus ir psichologinis kūrėjų pasitelkiamas aspektas: antai pradėjus rodyti videoinstaliacijas, dauguma žiūrovų stebėjo ne gyvą šokėją, o po bažnyčios skliautais judantį jos atvaizdą, tarytum atsiliepdami į jos pačios dialogą su savimi. Gėris ir blogis šioje misterijoje taip pat labai susipina. Akrobatės D. Puškoriūtės įspūdingai kuriamas slibinas nėra vienareikšmiškai blogas, o veikiau draskomas prieštaravimų. Idėjų-simbolių spektaklyje labai daug ir juos galima įvairiai interpretuoti, suvokiant, kad misterijos kūrėjai norėjo padaryti žiūrovui įspūdį, paveikti jo jausmus ir išgyvenimus; tačiau stigo vientisesnės, labiau išbaigtos režisūros ir grynesnės paties pasirinkto mito konceptualumo koncepcijos. Piligrimas, keliaudamas kartu, pirmiausia turi žinoti, kur eina. Tačiau svarbiausia – kaip po spektaklio viena žiūrovė sakė kitai – „supratau, kad viskas gerai baigėsi“...