Maži atradimai

Laisvydė Šalčiūtė. „Pašnekesys. Paloma Picasso“. 2007 m.

„Arkos“ galerijoje vykstanti tarptautinės mažosios grafikos trienalės paroda (kuratorė Nijolė Šaltenytė) – jau šeštoji. Nuo 1996 metų rengiama mažosios grafikos bienalė, vėliau virtusi trienale, atrodo, neketina išsikvėpti. Ši trienalė, kaip ir kiekvienąsyk, stebina dalyvių gausa. Galerijoje eksponuojami daugiau kaip šimto dailininkų darbai: maždaug pusę sudaro svečiai iš įvairių pasaulio šalių, likusieji – lietuvių grafikai. Trienalės geografija taip pat išlieka plati. Kaip ir anksčiau, itin aktyviai dalyvauja kaimyninių šalių menininkai, nemaža ir įdomi kolekcija tradiciškai atsiųsta iš Japonijos, sulaukta didelio pluošto estampų iš Vakarų ir Rytų Europos, Australijos, Šiaurės ir Pietų Amerikos.

Lietuvai atstovauja visas būrys grafikų, tarp kurių ir gerai žinomi kūrėjai, ir (džiugu!) ne mažiau pajėgūs jaunesniosios kartos dailininkai. Menotyrininkų ir dailininkų vertinimo komisijai teko nelengva užduotis iš didelio darbų kiekio atrinkti verčiausius premijų. Pirmoji premija atiteko jaunai grafikei Giedrei Mikulskaitei už fotograviūrų ciklą „Miestas“, antroji – estui Benjaminui Vassermanui už skaitmeninės grafikos ciklą, trečioji – lenkų grafikui Zdzisławui Bogdanui Olejniczakui už linoraižinių seriją. Dalios Gruodienės premija skirta Irenai Daukšaitei-Guobienei, diplomais apdovanoti Kelly Nelson (JAV), Toshio Yoshizumi (Japonija) ir Dimo Kolibarovas (Bulgarija).

Ekspozicija tik įėjus nepribloškia formatais, vizualine jėga. Mažoji grafika reikalauja dėmesingo žvilgsnio, įsigilinimo, atidaus skaitymo. Tik arčiau priėjus atsiskleidžia nedideliuose lakštuose glūdinti ekspresija. Tuomet parodos apžiūrėjimas tampa lėtu ir maloniu procesu, pažadinančiu tyrinėtojo smalsumą ir leidžiančiu patirti netikėto atradimo jausmą.

Giedrė Mikulskaitė. „Miestas I“. 2007 m.

Žingsnis po žingsnio ekspozicija atsiveria tarsi enciklopedija, iliustruojanti visą grafikos technikų ir raiškos priemonių įvairovę.

Trienalės organizavimo principai apibrėžia tik vieną pristatomų lakštų ypatybę – dydį. Atrodo, nedidelis formatas ir bus vienintelis parodoje eksponuojamus darbus vienijantis bruožas. Visais kitais atžvilgiais paroda labai įvairi, nelengvai pasiduodanti bandymams užčiuopti bendresnes tendencijas, suskirstyti, surūšiuoti.

Skirstyti pagal šalis, iš kurių į trienalę atkeliavo darbai, nėra paranku. Iš pirmo žvilgsnio matyti, kad nacionalinių grafikos mokyklų bruožai nėra ryškūs. Margame parodos fone aiškiau išsiskiria japonų grafikos darbai, kuriuose atkreipiamas dėmesys į gamtos elementus, stichijas; jų lakštai tampa erdve meditacijai. Rytinių Lietuvos kaimynų – rusų, baltarusių, ukrainiečių – kūriniuose vyrauja literatūrinis pradas ir išplėtoti siužetai, metaforiškos, dažnai siurrealistinės scenos. Visa kita įvairuoja taip, kad išskirti vienos ar kitos šalies grafikai būdingus bruožus sunku. Lengviau pastebima tai, kas bendra, o ne tai, kas skiria.

Raiškos priemonių atžvilgiu išryškėja dvi kryptys: tradicinėmis grafikos technikomis atlikti darbai (jie vyrauja parodoje) ir skaitmeninė grafika. Kiekviena iš jų naudojasi savo plastine kalba: tradicinėje grafikoje eksploatuojami įvairiomis technikomis išgaunami vizualiniai efektai, ryškinama popieriaus faktūra (ypač kūriniuose su rankų darbo popieriumi), skaitmeninėje grafikoje – kontrastingi sintetinių spalvų deriniai, kompiuterinė vaizdo deformacija. Tačiau ir toks skirstymas nėra universalus. Šios dvi kryptys pinasi tarpusavyje – juntama tendencija įvairiai derinti tradicinės ir skaitmeninės grafikos raiškos būdus, skaitmeninė grafika imituoja tradicinę ir atvirkščiai. Tokie eksperimentai praplečia raiškos priemonių arsenalą, atveria erdvę netikėtiems meniniams sprendimams.

Ciprian Ciucleva. „Dailogue 30.06.A“. 2007 m.

Turinio atžvilgiu trienalėje eksponuojami darbai taip pat skyla į dvi grupes. Pirmajai priklauso abstraktūs kūriniai. Juose svarbi tampa grafikos raiškos priemonių specifika, ji išryškinama, lakštas tampa vizualinių efektų paieškos lauku. Žaidžiama linija – aštria ir tvirta, punktyriška ir virpančia, – jos ir erdvės, tuštumos santykiu. Grynos abstrakcijos pavyzdžių nedaug. Dažnai pernelyg nenutolstama nuo daiktiškojo pasaulio pavidalų, naudojamos tik daugiau ar mažiau abstrahuotos, bet vis vien atpažįstamos formos. Antroji grupė – siužetiniai grafikos kūriniai. Juose ryški komplikuoto, daugiasluoksnio, nelengvai iššifruojamo pasakojimo tendencija, kultūros ir popkultūros citatų naudojimas.

Tad tokia ta šeštoji tarptautinė mažosios grafikos trienalė – marga ir nevienalytė, anot menotyrininkės Ievos Pleikienės, reikalaujanti kantrybės apžiūrėti tiek daug žavių mažų vaizdų. Atrodo, nei trienalės rengėjų, nei dalyvių entuziazmas nemąžta, ir tai leidžia tikėti, kad tradicija bus tęsiama ir toliau. O tęsti verta, mat nedažnai pasitaiko galimybė po vienu stogu išvysti naujausius lietuvių grafikų ir jų kolegų iš viso pasaulio darbus. Tai padaryti galite apsilankę „Arkos“ galerijoje iki spalio 10-osios.