Kūrimo (meno be ribų) diena

Skaidra Jančaitė J. Gerlikaitės nuotr.

Su Vilniaus rotušėje kovo 15 d. vykusio renginio „Kūrimo (meno be ribų) diena“ organizatore, dainininke Skaidra Jančaite kalbasi Jurgita Gerlikaitė.

Kodėl svarbu suvesti kuriančius žmones, siekti menininkų bendravimo?

Menininkai yra individualybės. Bendravimas kiekvienai asmenybei yra augimas, nuotykis, šventė, žaidimas, dalijimasis patirtimi, gyvenimas... Manau, kad mūsų gebėjimas bendrauti taip pat priklauso nuo kūrybiškumo. Jeigu susitinka dvi kūrybingos asmenybės, bendravimas iš karto įgauna naują prasmės pakopą, laikas pasidaro nesvarbus; tai aukščiausia galimybė būti. Menininkas savo kūryba yra atviras visai žmonijai, jis tokiu būdu bendrauja.

Lietuvoje yra Muzikų sąjunga, Rašytojų sąjunga, Dailininkų sąjunga, jos tarpusavyje mažai bendrauja, o turėtų, nes juk ne visi esame teatro erdvėse, užkulisiuose, kur menininkai įsitraukia į vienokius ar kitokius bendro darbo procesus. Pavyzdžiui, dainininkas turi prisitaikyti prie choreografo, prie dekoracijų, prie drabužių. Dažnai net užsienyje tenka matyti, kaip vaidmens kūrėjas nejaukiai jaučiasi su teatro kostiumu; jis nesuvokia, kodėl tas drabužis būtent toks, nes nedalyvavo jį kuriant.

Kaip suvoki menų sintezę?

Sintezė yra tiesiog kultūros įvairovės atskleidimas. Įsivaizduokite, kad esame labai kūrybingi ir įdomūs vienas kitam, mus supa mūsų pačių geriausi kūriniai, nieko nenutylime, aplink mus nėra kančios ir nėra jokio reikalo kurti iliuzijas, kurios duotų atsakymus, kaip būti. Sintezę suvokiu kaip visumos poreikį. Menui kūrėjo amžius nesvarbu, todėl visados turi būti suteikta galimybė pasirodyti ir mažam, ir bręstančiam.

Kodėl nori sujungti visus menus? Kokio poveikio sieki?

Manau, klaidingai elgiamės išskirdami kiekvieną sritį, pavadindami menininką vienos ar kitos srities specialistu, nes jis turi vienokį ar kitokį diplomą. Man menininkas – kūrėjas, ir jeigu jam reikia pasitelkti kelias meno šakas, kad pamatyčiau jo idėją, jaučiuosi tik laimingesnė, nes tuomet galiu visais savo pojūčiais tai priimti, geriau suvokti. Kai vienas visų išraiškos būdų panaudoti negali, susitelkia keli kūrėjai, – taip atsirado teatras. Mes patys esame visuma – materijos ir dvasios sintezė. Jeigu puoselėjame tik vienokius savo gebėjimus, rūdija kiti. Sintezuodama, kurdama siekiu visapusiško aiškumo. Nenoriu ignoruoti nė vieno savo pojūčio.

Kaip kilo mintis surengti tokį renginį?

Pirmiausia norėjosi netipiškai išgyventi savo keturiasdešimtmečio dieną ir nekartoti kokio nors rečitalio, nemėgdžioti kitų menininkų jubiliejinių švenčių. Matau, kad mano artimieji, draugai, kolegos traukiasi anapilin. Nebenoriu laukti savo šešiasdešimtmečio ar septyniasdešimtmečio, kai nebeateis bičiuliai, kai susirinks visai nauji žmonės, su kuriais nebegalėsiu žaisti, kurie nepažinos manęs. Taigi nusprendžiau nelaukti, o padaryti sau ir savo artimiesiems tikrą šventę, dar kartą su jais kažką įdomaus nuveikti, todėl pakviečiau visus būtent tą dieną kurti. Džiaugiuosi, kad Rotušė, kaip tikri menininkų namai, sutiko įsileisti už minimalią nuomą.

Apsibrėžiau labai platų galimybių lauką. Be galo džiaugiausi, kai po truputį vis gausėjo menininkų su savo naujomis idėjomis, mat mano mintis ir buvo kurti bendrai, o ne demonstruoti savo kūrybą, savo kalbą. Todėl įtraukiau būtiną sąlygą – menų sintezė.

Danijoje man teko dirbti tokiame menininkų sambūryje „Meno ir dizaino fabrikas“, ten buriasi įvairiausių sričių menininkai: tapytojai, grafikai, skulptoriai, drabužių mados kūrėjai, literatai, muzikai... Tai gyva organizacija, aktyviai propaguojanti menų sintezės idėją, ir jiems puikiai sekasi. Kaip manai, kada Lietuvoje galėtume įgyvendinti tokį bendrą projektą? Kokių žingsnių reikėtų imtis? Ar turi savo viziją?

Negaliu sakyti, kad Lietuvoje mažai renginių. Atvirkščiai, jų daug ir tai labai džiugina. Man asmeniškai reikia erdvės, kurioje jausčiausi kaip teatre, kur visos dirbtuvės būtų viename pastate, kur kiekvieną vakarą vyktų kažkas nauja, kur galėtume dalytis idėjomis ir demonstruoti savo dienos eksperimentus.

Norisi išprovokuoti menininkus pasisakyti kaip per mūsų diskusijos su Zita Kelmickaite valandą „Ar gera kūrėjui būti Lietuvoje“. Sutikau daug menininkų, kurie jaučiasi Lietuvoje nereikalingi, nelaukiami, neturi erdvės ir priemonių kurti.

Todėl diskusijos tikslas – išsiaiškinti, ko menininkui reikia Lietuvoje, kaip galima sau padėti, kokia Lietuvos kultūros politika mums geriausia. Ar tiktai galime egzistuoti kaulydami, piršdami savo projektus, bergždžiai ieškodami rėmėjų. Būtų puiku turėti tokią erdvę arba tokią organizaciją, kuri kovotų už buvimą kūrybos be ribų prasme. Pavyzdžiui, labai norėčiau tokių menininkų namų. Man tikrai reikalinga eksperimentinės veiklos erdvė. Man reikia, kad visi, norintys eksperimentuoti, sukurti kažką nauja, pasakyti sena naujais būdais, galėtų būti vienoje vietoje. Per kelerius metus pamačiau, kad galiu pati viena kurti spektaklį su visais jam reikalingais atributais, bet man labai norisi rasti bendraminčių. Kurti kartu, žaisti keliese visuomet įdomiau.

Labai malonu, kad atsiliepė Vokietijoje gyvenanti Raminta Lampsatytė ir Claar ter Horst iš Olandijos. Renginio metu pianistės atliko puikią Broniaus Kutavičiaus kompoziciją „Dvasių variacijos“, ją kompozitorius parašė pagal paskutinį R. Schumano kūrinį, kurio temą jam padiktavo angelai – „Tema su variacijomis“. Tekstais ir fotografijomis angelų temą išplėtojo ir Algimantas Kezys, specialiai atvykęs iš Čikagos.

Kaip Tu dalyvauji programoje, su kokiais kūriniais?

Kiekvieną dieną programoje mažėjo mano kūrinių; atsiradus naujų pasiūlymų, įsiliedavau į kitų menininkų kūrinius kaip atlikėja-kūrėja, pavyzdžiui, Žibuoklės Martinaitytės „Ab Initio“ – solo fagotui – kompozitorei leidus, aš mėgdžiojau paukščių balsus. Vytauto Germanavičiaus „Gervių šokiuose“ šokau kartu su moksleiviais ir mokytoja.

Mano kompozicija „Sūkuriai“ yra jungianti ir inspiruojanti veiklai visos „Kūrimo dienos“ proceso grandis, tai kūrinys vargonams ir balsams. Pirma dalis buvo atlikta piešiant darželinukams, antra – moksleiviams ir trečia – dirbant profesionalams; šios trys grupės atskirai piešė vaško kreidelėmis ir tapė tušu ant 25 metrų popieriaus lakšto. Taip pat naudojome kvapo (mandarinų ir gvazdikėlių) eterį kaip sūkurį, papildantį menų sintezės procesą.

Pagal kokius kriterijus atsirinkai kūrinius šiam renginiui?

Kūriniai suplaukė iš pačių kūrėjų, aš tik modeliavau, kas tinka mažiesiems, kas moksleiviams, kas įdomu visiems, – iš esmės buvau idėjų generatorė, informacijos skleidėja, kūrinių surinkėja ir organizatorė.

Širdis tiesiog dainuodavo, kai susitikusi su kūrėjais pajusdavau užsidegimą jungti visus galimus kūrybos būdus, kurie žiūrovams sužadintų ir atskleistų jų pačių pojūčius.

Stengiausi įtraukti kuo daugiau menininkų ir išgauti iš jų kuo daugiau idėjų. Visiems buvo pateiktos dvi sąlygos: dalyvauti kito kūrėjo kūrybiniame procese ir kurti menų sintezę. Pagal šias dvi sąlygas atrinkti visi kūriniai. Nekviečiau nepažįstamų, tik visus tuos, su kuriais per 25 kūrybinio gyvenimo metus bendravau. O jie atsiliepė ir labai aktyviai norėjo dalyvauti. Be jokios abejonės, su jais siesiu savo ateitį, ir mes kursime daug gražių projektų.

Ką norėjai pasakyti savo kūriniais?

Šį kartą nesiorientavau į klausytoją, tik į dalyvį. Siekiau, kad kūrėjai atsiskleistų kaip artimas artimui, o ne kaip kūrėjas kritikui. Atrastų savo tikslus per kitų kūrybą, naują kalbą, išsisakytų aktualijas, vizijas.

Mano kompoziciją „Sūkuriai“ paaiškina pats pavadinimas, susijęs su žodžiu „kurti“. Upė teka, susisuka, keičia savo vagą, keičia savo dugną – ji visada gyva. Kurdami „Sūkurius“ galime sukurti vientisą pasaulį.

Kūrėjais galime būti visi, todėl įtraukiau mažiukus, su kuriais žaidžiau gatvės parodą, ir moksleivius, su kuriais pabendravusi pamačiau, kaip kūrybingai jie gali reikštis. Sunkiau su suaugusiais, kuriems svarbu prisitaikyti, bet stebuklas įvyko – suaugusieji irgi nori žaisti!

Esi dainininkė, kompozitorė, fotografė, šokėja, poetė, kaip tau pavyksta suderinti savo talentus? Ar raiškos formomis šios ganėtinai tolimos sritys blokuoja tam tikrus sumanymus, trukdo viena kitai ar atvirkščiai – skolina viena kitai įvaizdžius, siužetus, detales, kompozicijos sumanymus?

Neskirstau savęs, bet pripažįstu, kad visa tai darau ir tuo bendrauju. Vienus šokiruoju, kitus džiuginu, dar kitus intriguoju. Visa tai, ką darau, man patinka, nes žinau, ką noriu pasakyti. Kuo visapusiškiau menininkas išreikš save, tuo visapusiškiau žiūrovas galės tai suvokti.

Džiugu, kad dauguma mūsų nėra užsidarę savo tiktai jau pripažintoje kūrybos srityje, ir labai norisi, kad tie, kurie yra susivaržę, atsiskleistų, pajustų galį reikštis įvairiais būdais, ir ta jų išraiška išvystų dienos šviesą.

Kaip, Tavo nuomone, šiandien keičiasi, plėtojasi šiuolaikinė lietuvių muzika?

Kaip tik gali! Manau, kad apskritai kultūra yra Lietuvos turtas, bet menininkai spraudžiami į keistą nišą, tikrai ne svarbiausią. Suprantu, kad kiekvienas esame savo laimės kalvis, bet svarbu, kaip formuojamas požiūris į kultūrą ir kūrėjus.

Kodėl ieškai sintezės?

Tik bendraudami greičiau galime atrasti naujų sintezių, kūrimo procesų – bendrą kūrybos principą.

Labai norėtųsi, kad visi susirinkę kūrėjai nesusiskirstytų į vadovaujančius ir vykdančius. Norisi, kad žmonės atsivertų visapusiškai. Lietuvoje dabar itin ryški verbalizacija. Viską sprendžiame kalbėdami ir nežinome, kaip, pavyzdžiui, lytėdami, rodydami galėtume išspręsti nesutarimą, rasti vienas kitą... Mes tiek mažai žinome vieni apie kitus. Noriu, kad teatras vyktų aplink mane!

Į programą buvo įtraukta fotografija, tapyba, balsas, pučiamieji, vargonai, šokis, videoprojekcija; televizorius veikė visą projekto dieną, rodė panašius sintezės projektus, atliekamus kitur pasaulyje, skambėjo argentinietiškas tango iš „Tango Vilnius“ su savo „Invazijomis“, o tango – tai nuolatinė improvizacija ir kūrimas.

Renginyje skambėjo poetų – muzikantų, grafikų, mokytojų – balsai: Roberto Kundroto, Ramunės Palekaitės, Aurio Radžiaus, Tomo Ambraso.

Kokie buvo šio renginio tikslai?

Naujos geros pažintys. Jaunimas suaktyvėjęs kurti. Iš to, kas įvyko, akivaizdu, kad jaunimui reikalinga tokia šventė, jie patys apie tai šneka. Supratau, kad fantazijas galiu įgyvendinti čia ir dabar. Lietuvoje yra daug vietų, kuriose galima organizuoti renginius. Jau kelerius metus mano kūrybos procesas persikėlė į darželius, į mokyklas, ir jis ///turi atsaką. Padedu jauniems žmonėms augti čia, Lietuvoje, būti išraiškingiems, laimingiems, visada turėti galimybę išsisakyti ir neieškoti laimės svetur. Labai norėjau, kad visi „Kūrimo dienoje“ dalyvavę menininkai pajustų savo ir kūrybinio proceso reikšmingumą. Galėtume visi susitelkti ir padėti kitiems, pradėti kūrybiškai, su džiaugsmu bendrauti, etiškai padėti vienas kitam kurti.

Antrasis iš šventės uždavinių buvo menų sintezė. Vyko ne tik koncertai, aktorių pasirodymai, tokie kaip Tuskulėnų vaikų teatras su spektakliu „Kaip sugauti barškuolę“, Kauno choreografijos mokyklos „Nakties pakeleivis“, Žirmūnų vaikų ir jaunimo teatro studija su teatriniais etiudais „Vėjūnė ir velnias“, „Sietuvos“ mokinių ir mokytojų pasirodymai, bet ir eksperimentiniai procesai su videoprojekcijomis ir šokiu, kaip C. Debussy kompozicija „Paskendusi katedra mėnulio šviesoje“, kurią fortepijonu atliko Andrius Vasiliauskas, universiteto studentų grupė „Antikvariniai Kašpirovskio dantys“. Tuo pačiu metu matėme Tomo Valaikos smėlio skulptūrą, inspiruotą veiksmo Didžiojoje salėje, aitvarus, kuriuos patys dalyviai kūrė kartu su Giedre Aleksandravičiūte, Tadu Surkiu ir leido juos Rotušės aikštėje. Salomėja Pečiulytė ir jos senų batų labirintas kvietė ieškoti savęs. „Ugnis, žemė, vanduo, oras, muzika, (Prisimink, ką esi pamiršęs)“ – visos stichijos, jautriai sustyguota visų pojūčių kompozicija išgyventa tamsoje su gyva muzika, atliekama „Septynių kūrėjų be parašo“ – Muzikos akademijos studentų ir dėstytojų. Po šio renginio pasijutau pakilusi virš žemės. Labai norėčiau, kad šis procesas gyvuotų toliau ir nebūtų užgniaužtas, nes jis tikrai reikalingas.

Esu labai patenkinta rezultatu, kuris dabar man po truputį atsiskleidžia. To, ką dariau, reikia ne tik man. Visuotinė kūryba įvairiomis formomis gali skleistis per Lietuvą.

Ačiū už pokalbį.