Meistrų meistrui – 100

Lietuvių liaudies muzikos instrumentų atgimimui, tobulinimui ir populiarinimui praėjusio amžiaus viduryje ypač svarbūs buvo šių instrumentų meistrai. Tarp jų – reto talento meistras Pranas Serva, kurio šimtmetį minime šių metų balandžio mėnesį. Ta proga Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje liaudies instrumentinės muzikos draugija „Kanklės“ surengė vakarą, kurio metu skambėjo muzika liaudies instrumentams, buvo pasidalyta prisiminimais apie šį nagingą meistrą, surengta nedidelė P. Servos gamintų instrumentų paroda.

Apie P. Servą – auksinių rankų, menininko širdies ir skvarbaus proto žmogų – kalbėjo žilagalviai profesoriai Algirdas Vyžintas ir Valentas Leimontas, kurie turėjo laimės su juo bendrauti. Už tai, kad liaudies muzikos instrumentų tobulinimo istoriją praturtino talentingo ir sumanaus meistro darbai, turime būti dėkingi tuometiniam Valstybinės filharmonijos Liaudies ansamblio (dabar ansamblis „Lietuva“) vadovui Jonui Švedui. Besikuriantis ansamblis neturėjo jo darbo principus atitinkančių muzikos instrumentų, todėl reikėjo tobulinti ir pagaminti didesnių techninių galimybių dirbinių. Tad nuo 1940 metų P. Servą ir J. Švedą jungė graži kūrybinė draugystė. 1950 m. pavasarį po ilgų ieškojimų ir nemigo naktų kartu su Povilu Samuičiu Pranas pagamino pirmąją aukštąją chromatinę birbynę, vėliau nauji instrumentai pasipylė kaip iš gausybės rago: chromatinis lamzdelis, aukštosios (koncertinės) kanklės, eksperimentinės pedalais valdomos tonacinės kanklės, aukštoji chromatinė birbynė su vamzdyje įpresuotu ebonitu. Sunku suskaičiuoti, kiek komplektų skudučių, ragų, daudyčių, kiek birbynių, lamzdelių, kanklių, skrabalų ir kitų liaudies muzikos instrumentų, talentingo meistro darbščių rankų išpuoselėtų, iškeliavo iš jo kuklios dirbtuvės. Pasak prof. A. Vyžinto: „Meistras paliko neįkainojamą amžiaus kraitį būsimoms kartoms“.

Vakaro metu šiltais prisiminimais apie tėvą P. Servą pasidalijo meistro dukros Onutė ir Zita, pabrėžusios jo meilę ir aukojimąsi šeimai, savo broliams bei vaikams. Gražiai vakarą puošė liaudies muzikos instrumentų ansamblis „Vaivora“, Vilniaus birbynių kvintetas bei jaunosios kanklininkės, atlikę pluoštą mūsų autorių kūrinių. Ir nors jau beveik dvidešimt penkeri metai, kai nustojo plakusi P. Servos širdis, jį gražiai primins Kanklių draugijos išleista knygelė bei skambantys mūsų muzikantų liaudies instrumentai. Kaip rašo instrumentų meistras Antanas Žemaitis, „kada tik prisiliečiu prie P. Servos pagamintų kanklių, su pagarba miniu Jo vardą ir visiems rodau, ir sakau – štai pavyzdys, kaip dabartiniams meistrams reikia gaminti kankles“.