Alternatyvūs monologai

Marius Zavadskis. Parodos plakato eskizas

…Gerokai lengviau sukurti filmą, negu jį parodyti, nes visuomet atsiras tokių, kurie nuspręs, ką gali ir ko negali žiūrėti kiti…

Lluis Minarro

Tryliktąją Vilniaus tapybos trienalę lydintis projektas „Monologai“ – trienalei pateiktų ir atmestų paraiškų paroda – nėra nukreiptas prieš trienalę ar atranką vykdžiusios garbios komisijos verdiktą. Na, gal tik iš dalies – atsižvelgiant į tai, kad asmeniškai man, kaip buvusiam pretendentui ir esamam „Monologų“ kuratoriui, keistai atrodo sovietišku – slapto balsavimo – būdu priimtų potvarkių principu sudaryta kolekcija arba tai, kad kai kurie komisijos nariai nenusišalino nuo balsavimo ir išdrįso išsirinkti save. Nepaisydami priemonių, jie tapo tais laimingaisiais, kurie pateko į mylimą ir kartu nekenčiamą ŠMC. Tačiau nėra ko piktintis, kadangi tokia tradicija nėra jokia naujovė. Priklausydamas galios mechanizmams gal irgi remčiau save bei artimuosius. Be to, nesu išprotėjęs ir suprantu, kad net propaguojant demokratiškiausias idėjas, joks parodoms pritaikytas pastatas nėra guminis, todėl daugiau kaip šimto norinčių pasirodyti menininkų darbų neįmanoma patalpinti sienomis apribotoje erdvėje. Atranka turėjo būti, ir visada atsiras atstumtųjų. Nesvarbu, kad tarp tokių pasitaikė Lietuvos dailės klasikų (J. Bagdonavičiūtė, K. Grigaliūnas, A. Griškevičius, E. Markūnas, R. Martinėnas ar A. Tornau) arba visai ne tokių jau žalių, pastaraisiais metais pasižymėjusių „debiutantų“ (A. Černiūtė, A. Jonkutė, N. Kūlokaitė, R. Milukas, S. Paliukas, A. Radzevičius, S. Skrabulis, A. Zakarauskas). Akivaizdu, kad paraiškų pavidalu pristatyti jų darbai neatitiko komisijos ar nūdienos reikalavimų: buvo sukurti seniau nei prieš trejus metus, per mažo formato, neatsakė į „Dialogų“ temą ir panašiai. Gal neperšoko kanceliarinių barjerų – dokumentai buvo užpildyti neįskaitomu šriftu, mėlynos, o ne juodos spalvos rašalu, įdėti ne į skaidrias, o į matines įmautes.

Todėl susimuliuotos antitezės Vilniaus tapybos trienalei būdu suformuotas sumanymas „Monologai“ tėra neblogai pasitaikiusi proga reflektuoti pastaruoju metu ypač suklestėjusią dokumentavimo industriją, reanimuoti paraiškų rašymo, svarstymo ir atmetimo procesą, supažindinti visuomenę su meninės kūrybos instrumentais. Taip, „Monologuose“ iš tikrųjų dalyvauja į „Dialogus“ nepriimtų asmenų pateiktos ir nepriimtos paraiškos. Kaip kuratorius, norėjau kviesti visus maždaug aštuoniasdešimt atstumtųjų, tačiau taip neišėjo: vieni nenorėjo, kitų nenorėjau aš, dar kitų neradau – dėl jų ypač gaila. Taip, iš tikrųjų projektas suponuoja mintį apie atstumtųjų saloną. Dar didesnį undergroundo miražą būtų sukėlęs parodos eksponavimas iš pradžių numatytuose Šv. Jono galerijos gatvės rūsiuose (ačiū galerijos direktorei už geranoriškumą), tačiau ŠMC architektui V. Ozarinskui, dailėtyrininkei R. Mikučionytei ir LDS vadovybei pasiūlius kitą variantą, nuspręsta žaidimą perkelti į pačios trienalės erdvę. Tokiu būdu pasirinkta taktiškai ir strategiškai palankesnė pozicija, o pati alternatyva susimuliuota dvigubai. Taip, dalis iš dalyvaujančių menininkų iš tikrųjų jaučia revanšistines nuotaikas ar nedidelį buitinio pobūdžio nepasitenkinimą. Tačiau labiausiai užpykę nesutiko dalyvauti ir šiame renginyje. Naivu būtų tikėtis, kad dauguma „Monologų“ bendradarbių būtų specialiai rašę paraišką dar vienam projektui. O čia atsirado galimybė reanimuoti atmestus dokumentus. „Monologuose“ keliamas tik retorinis klausimas – ar galima apie menininką spręsti iš jo gebėjimų pildyti blankus ir popierius, rašyti prašymus ir pareiškimus, sukurpti asmeninę CV ir nufotografuoti tapybos darbus? Ar, konkrečiai kalbant apie tapybos trienalę, komisija galėjo deramai įvertinti menininkų potencialą, nematydama jų originalų? Ar lygiai taip pat yra kompetentingi Kultūros ministerijos, kitų organizacijų ekspertai, spręsdami, kad vienas ar kitas individas yra vertas stipendijos, premijos, paramos? Ar paraiškų teikimo-priėmimo akte svarbiausia būna dokumentas, ar juo užfiksuota (tegul ir neteisingai) idėja, sumanymas? Tai klausimai be atsakymų. Paraiškų ir projektų rašymo industrijos nesunaikins parodos ar straipsniai. Sunku įsivaizduoti, kad šiais laikais būtų komunikuojama kitokiais būdais. Nereikia būti luditais – geresnio būdo formalizuoti socialinius santykius kol kas niekas neišrado. Baisiau yra tai, kad buhalterinė apskaita sureikšminama kaip savaiminė vertybė, kaip aukščiausias gėris ir būtina visuomenės egzistavimo prielaida.

Suabsoliutinus paraiškų rašymo faktą, žiūrovus ir kitokius meno vertintojus hipotetiškai galima apdrausti nuo tokio atgrasaus užsiėmimo kaip tikrų kūrinių žiūrėjimas ir pasiūlyti įvertinti dokumentaciją. Kompiuteriu ar tušinuku užpildyti popieriai apie jų autorių kartais pasako daugiau nei dažų sluoksniu užteptos drobės. Asmens fotografija supažindintų su veide užsifiksavusiomis charakterio ypatybėmis, grafologijai silpnybę jaučiantys vertintojai žinias pasitikrintų studijuodami kaligrafišku šriftu užpildytas anketas ir prašymus, keli CV lapai atskleistų slapčiausius duomenis iš privataus gyvenimo (ten būna užfiksuota net šeiminė padėtis ir telefonai), o visa tai dar papuoštų reikšmingas dekoro elementas – pačių kūrinių nuotraukos. Kalbu ironiškai, tačiau prieš paraiškų eksponavimą ant grindų išskleidęs visus lapus supratau, kad paraiškų demonstravimas prilygsta ypač didelės drąsos reikalaujančiam dvigubam menininkų „apsinuoginimui“. Žiūrovų akims bei kritikai jie prisistato ne tik kaip kūrėjai, bet ir kaip paprasti piliečiai. Fiziniu požiūriu tai yra lygiai taip pat sunku, kaip ir teptuku „atkalti“ kelis kvadratinius metrus drobės, moraliai – gal net daug sudėtingiau.

Popierių pildymas, kaip ir paveikslų tapymas, neretai būna į anoniminį adresatą orientuotas kūrybinis aktas. Na, nebent kitoje dokumentų atidavimo stalelio pusėje sėdi draugas, pažįstamas ar artimasis. Todėl šio projekto atveju prasmingesnė pasirodė monologų, o ne dialogų sąvoka. Ant balto lapo rašydami esminius savo gyvenimo faktus, spausdindami nuotraukas, menininkai stoja į akistatą prieš pačius save. Paradoksas tas, kad net tyliausiai burbant neaiškiausius monologus bei mantras egzistuoja galimybė būti išgirstam. Nežinia, ar taip atsitiks šiuo atveju, tačiau projektas unikaliausias būtent dėl šios aplinkybės. Neapsiribojama vien cechine, korporacine priklausomybe, į komisiją ir meno vertinimo procesą įtraukiami ir nekuriantys piliečiai, visa plačioji visuomenė. Kiekvienas „Monologų“ lankytojas gali įsivaizduoti esąs komisijos narys ir išsirinkti jam labiausiai patikusią paraišką. Dar svarbu tai, kad galima pamatyti ne tik oficialią versiją, bet ir kas slypi už fasado – tapybos trienalės ir atskirų menininkų.

Paraiškos vertos atidesnio dailėtyrinio dėmesio. Čia negalioja mūsiškės dailės kritikos ypač mėgstamos senosios ir naujosios kartų, seminonkomformizmo ir nonkomformizmo, primityvų ir profesionalų, šiuolaikiškumo ir šiandieniškumo priešpriešos. Biurokratiniu požiūriu, moki pildyti paraiškas arba ne. Nežinia, ar šis principas pasiteisina ir veikiant įvairioms „povandeninėmis srovėmis“. Todėl atmestosios paraiškos nėra nei blogesnės, nei geresnės už priimtąsias. Juolab kad formaliai jos tenkina visus reikalavimus. Kanceliariniai dėsniai lėmė niveliuotą skirtingų asmenų prisistatymą. Pateikta tai, ko ir reikalavo komisija. Visi pakluso standartiniam A3 arba A4 formatui, pateikė panašius gyvenimo aprašymus (su duomenimis apie gimimo datą bei vietą, baigtus mokslus), surašė žymiausias personalines ir grupines parodas. Darbai atspausdinti ant fotografinio popieriaus įprastinėse ateljė arba naudojantis rašaliniais, lazeriniais spausdintuvais. Skirtumus lėmė didesnė ar mažesnė kiekvieno patirtis, kopimas hierarchiniais karjeros laipteliais (tai susiję ir su noru save reprezentuoti, ir su materialinėmis galimybėmis). Vieni menininkai pasistengė labiau, kiti buvo aplaidesni. Pastangas demonstruotų išsamesni gyvenimų aprašymai, detalesni surengtų parodų sąrašai, didesni nuotraukų formatai, geresnė kokybė. Paminėtini tvarkingai į segtuvus susegti, į aplankus sudėti R. Balinsko, N. Kūlokaitės, I. Leščinskaitės, V. Lingio, A. Liškauskienės, D. Mažeikytės, S. Paliuko, G. Riškutės, V. Sevrukienės, S. Skrabulio, A. Šiekštelės, V. Viningo, R. Zdanavičiaus ar L. Zdanavičienės dokumentai. Juose duomenys surašyti pakankamai tiksliai. Aišku, klaidų – kad ir gramatinių ar korektūros – galima rasti visur. Skrupulingumu pasižymėjo R. Slavėno aplankas. Kiekvienam darbui jis užpildė po atskirą anketą, o prie viso to dar pridėjo ir lydraštį. Panašiai, lyg architektūrinio statinio aksonometrija, planas, išklotinė ir diagrama, pristatytas R. Radzevičiaus objektas. Šeiminės padėties arba kalbų mokėjimo, kompiuterinių įgūdžių detalėmis išdrįso pasidalyti tik keli (A. Černiūtė, K. Dūdienė, M. Kosinskaitė dar pridėjo ir vizitinę kortelę). Kiti tai daryti nematė didelio reikalo. Prasiveržė L. Šalčiūtės grafinė prigimtis – po kiekvienu darbu lyg estampu pieštuku kursyvu užrašyti duomenys. Be to, menininkė, kaip ir jos vyras K. Grigaliūnas, komisijai siūlė net du galimus variantus. Matyt, todėl ekspertai, kaip tie Buridano gyvūnai, niekaip neišsirinko… Fotografiniu požiūriu dėmesio verti J. Bagdonavičiūtės, L. Balsio, A. Jonkutės dokumentai. Pirmuoju atveju pati tapytoja skundėsi, kad buvo daug vargo ir nesėkmių fiksuojant subtiliai šviesias drobes (panašiai kankinosi savo juodulius fotografavęs M. Maziliauskas). Kitų dviejų autorių darbų nuotraukas padarė profesionalūs fotomenininkai. „Rankdarbiška“ laikyčiau ranka paspalvotą R. Markeliūno paraišką. Prie portretinių nuotraukų lyderių priskirtini M. Maziliauskas ir D. Pilipavičius. Vienas sau ant veido užsipiešė juodus akinius (negatyvaus požiūrio į aplinką išraiška), kitas pozavo su romantiška gėlių puokšte (pozityvumas). Psichologiniu požiūriu, dėl komplikuoto autoportreto, vidinę dramą išreiškiančios instaliacijos schemos sudėtingiausia buvo A. Bagdžiūnaitės įmautė. J. Aukštikalnytės „papkė“ su į pilkus pasportus įklijuotomis pastelinių atspalvių darbų nuotraukomis buvo subtiliai tapybiška. Panašus A. Griškevičiaus dokumentų pluoštas: lyg būtų ne elementarios paraiškos, o nedideli apžvalginiai meno albumai. Pogrindinį ziną priminė „alternatyvos“ nominacijos vertas D. Noreikos pluoštas. Ekspresyviausias pasirodė A. Radzevičiaus aplankas. Jeigu reikėtų rinkti pačią rafinuočiausią paraišką, neabejotinai premijuočiau A. Tornau nuotraukas. Konkurentė jai, žinoma, būtų D. Dokšaitė. Abiem atvejais atrodo – tik žiūrėk ir dzenbudistiškai kontempliuok meno kūrinius, tiksliau – nagrinėk taisyklingai, pagal visus reikalavimus užpildytus blankus.

Paradoksalu, tačiau trienalės atveju labiausiai išlošė „aplaidžiausieji“, t.y. tie, kurie paraiškas padavė paskutinę dieną, bet kaip paruoštas, su blankiomis, prastais rašaliniais spausdintuvais atspaustomis reprodukcijomis. Juk vis tiek nepriėmė. Didelių finansinių išlaidų nepatirta. Aišku, lazda turi ir antrą galą – gal būtent todėl ir nepriėmė. Šios „eskiziškos“ paraiškos įdomios, nes iš greitraščiu užpildytų anketų, spontaniškai nufotografuotų ir atspaustų paveikslų nuotraukų ypač daug galima sužinoti apie individualius menininkų charakterius. Tarp tokių galima paminėti K. Lupeikio (kokybiškos nuotraukos, sugestyvūs darbai, bet trūko CV, o didesniems drobių formatams galėtų būti ir didesnės nuotraukos), Č. Polonskio (panašus atvejis), V. Kauno (tik vienas A4 formato reprodukcinis atspaudas su šokoladiniu Kalėdų seniu), E. Markūno (vis dėlto ranka užrašyta koncepcija jau neatitinka šių laikų dvasios), R. Martinėno (kelios nuotraukytės ir kompaktinis diskas), R. Miliūninės ir K. Miliūno (šeiminis tandemas popierius ruošė skubotai, net nesukomponuodamas nuotraukų standartiniuose lakštuose), R. Miluko (rašaliniu spausdintuvu atspausta sunkiai įžiūrima įspūdingų gabaritų drobė), R. Radzevičiaus (iš piramidės į kryžių besitransformuojančio tapybinio objekto maketas), J. Vaitiekūno (menininkas „patingėjo“ užpildyti anketas, nufotografuoti darbus ir pasitenkino žurnalu su publikacija apie jį) popierius.

Abiejų paraiškų grupių atvejais siekta išsiveržti iš niveliuojančių dokumentinių reikalavimų rėmų. Čia slypi ryškiausia „meninių“ popierių ypatybė. Perfrazuojant visiems žinomą teiginį, „visi dokumentų pildytojai yra menininkai, tik ne visi tai žino“. Žinoma, norint šimtu procentų įsitikinti šio teiginio pagrįstumu reikėtų surengti papildomą parodą, kurioje savo biurokratinę potenciją lygiomis sąlygomis demonstruotų menininkai ir eiliniai mirtingieji. O šios paraiškų parodos pavidalu kukliai reflektuota viena iš kvazimeninės veiklos formų. Menininkai pademonstravo raštvedybinius gebėjimus. Jiems ir plačiajai publikai suteikta teisė reflektuoti su paraiškų rašymo industrija susijusią situaciją. Manau, kad tai buvo svarbiausias projekto „Monologai“ tikslas ir rezultatas.