Svetimi patys sau

Julia Kristeva

Šį pavasarį Londone vyko jau dvidešimt pirmoji žydų knygos savaitė. Paprastai renginių metu pristatomos naujos knygos, dalyvauja garsūs rašytojai, filosofai, režisieriai ir kitokie kultūros veikėjai. Kalbamasi apie žydų istoriją, Holokaustą, identitetą, kultūrą, meną, nevengiama ir gana kasdieniškų pranešimų. Pavyzdžiui, ar šiuolaikinėje visuomenėje tebeegzistuoja žydiška virtuvė (po diskusijų kulinarinių knygų autoriai su žiūrovais dalijasi receptais). Analizuojami žydų rašytojai, rašantys sekso tema, svarstoma, kodėl tiek mažai profesionalių žydų futbolininkų, kai tiek daug žydų sporto komentatorių?

Kiekviena šiųmetinės savaitės diena kaip niekad buvo pilna renginių, kur kiekvienas apsilankęs galėjo rasti kažką įdomaus. Temos aprėpė visą pasaulį – nuo Bagdado iki Jamaikos, bandyta pažvelgti į Izraelį naujosios kartos rašytojų ir menininkų akimis. Be paskaitų ir pranešimų, vyko ir žymių specialistų konsultacijos apie Biblijos vertimus, detektyvų ir knygų vaikams rašymą.

Renginį atidarė trijų žymių Biblijos tyrinėtojų – Roberto Alterio, Avivah Gottliebo Zornbergo ir Yairo Zakovitchiaus – diskusija. Tarp kviestinių svečių dalyvavo Argentinos rašytojas ir režisierius Edgardas Cozarinsky, buvo galima pasiklausyti jo pasakojimo apie žydų literatūrą bei filmus su dramaturge Julia Pascal. Knygų savaitėje viešėjo ir garsi filosofė bei lyčių teoretikė Judith Butler, ji pristatė savo knygą „Nesaugus gyvenimas: gedulo ir smurto galia“ („Precarious Life: The Powers of Mourning and Violence“). Manoma, kad tai pats asmeniškiausias Butler kūrinys. Knygoje ji siūlo giliau pažvelgti ir įvertinti pasaulį po Rugsėjo11-osios įvykių, kritikuodama kerštą ir patardama gedėti, nes tik gedulas gali įkvėpti pasaulį solidarizuotis. Režisierius ir rašytojas Udi Aloni kalbėjo apie savo naująjį filmą „Atleidimas“, kurį Slavojus Žižekas apibūdino kaip „galbūt gražiausią, stipriausią ir svarbiausią kada nors sukurtą filmą apie šio regiono [Palestinos] tragedijas“.

Turbūt daugiausiai žiūrovų pritraukė Julios Kristevos ir Evos Hoffman pokalbis tema „Autsaideris“. Abi rašytojos – išeivės, tačiau palikusios savo šalis skirtingomis aplinkybėmis. Kristeva, gimusi Bulgarijoje, išvažiavo į Prancūziją savo noru, o Hoffman paliko gimtąją Krokuvą verčiama karo ir persekiojančio Holokausto baimės. Bene geriausiai žinoma Hoffman knyga – „Pasiklydę vertime“ („Lost in Translation“). Joje pinasi istorijos apie vaikystę, identiteto ieškojimą ir atsiskyrimą nuo savo šaknų. Kas atsitinka gimtajai kalbai, kai išvyksti gyventi kitur? Tavo gimtoji kalba pasitraukia iš kasdienio gyvenimo, o tolstant gimtajai kalbai prarandama galimybė patraukti ir išlaikyti kitų dėmesį, nes neberandama žodžių savo mintims ir jausmams išreikšti. Tad mėgstantis bendrauti, plepus asmuo tampa mažakalbiu, pasyviu stebėtoju.

Kristeva su Hoffman ir kalbėjosi apie tai, kas atsitinka, kai pasitraukiama gyventi svetur, ir ką reiškia būti svetimšaliu ne tik kitoje visuomenėje, bet ir sau pačiam.

Eva Hoffman buvo gana kukli, beveik visą laiką sėdėjo nudelbusi akis ir droviai taisėsi skarelę ant kaklo. Tačiau iš to, ką pasakė, buvo galima spręsti, kad ji vis dar laiko save lenkų žyde, vis dar jaučia stiprias sąsajas su Lenkija ir mano, kad gimtoji kalba yra pirmasis apsauginis skydas. O Julia Kristeva kalbėjo apie savo „dvigubą“ asmenybę, nes prancūzų kalbos pradėjo mokytis būdama ketverių, ją mokė vienuolės, vėliau ištremtos iš Bulgarijos neva už šnipinėjimą. Save ji laiko žmogumi, „pilnu“ svetimšalių (abu tėvai buvo ne gryni bulgarai). Anot jos, šiais globalizacijos laikais svetimšalio, kaip išstumtojo į visuomenės paraštes, problema aktuali ne tik žydams. Pavyzdžiui, Rytų Europos šalims įstojus į Europos Sąjungą, jų gyventojai jaučia kartėlį ir apmaudą, nes yra ignoruojami. Toks jausmas, pasak Kristevos, sustiprina norą išlaikyti savo kultūrą – ji tampa lyg antroji religija. Jei Vakarų šalys išmoktų vertinti kitas tautas, jos galėtų puikiai papildyti vakarietišką kultūrą. Nors pati Kristeva nuo 24-erių metų gyvena Prancūzijoje ir užsienyje laikoma prancūzų intelektuale, pačioje Prancūzijoje į ją vis dar žiūrima kaip į svetimšalę.

Pasak jos, būti svetimšaliu nėra lengva, tačiau tokie žmonės turi daugiau galimybių išsilaikyti esant skirtingoms gyvenimo situacijoms jau vien dėl to, kad jie gali kalbėti keliomis (bent jau daugiau nei viena) kalbomis. Jie nėra tokie trapūs kaip dominuojančios Vakarų kultūros žmonės. Žydų kova už išlikimą labai daug davė Europai ir yra puikus pavyzdys. Kristeva sulygino svetimšalio adaptaciją kitoje šalyje su vaiko auklėjimu. Jei kūdikystėje vaikas nepatiria meilės ir globos, jis labai sunkiai išmoksta kalbą. Būtent taip galima įvardyti ir svetimšalio situaciją. Kiekvienas žmogus turi pasižymėti vidine ramybe, kad galėtų tvirtai jaustis visuomenėje ir savame kūne, tad stipriųjų šalių pagrindinė užduotis yra pripažinti kitą, taip suteikiant tą gyvybiškai reikalingą ramybę kiekvienam iš mūsų. Ir tuomet sparčiai plintanti globalizacija įgaus prasmę ir galės vadintis tikruoju vardu, nes šiuo metu, pasak Kristevos, šį procesą tiksliau būtų pavadinti „banalizacija“.

Eva Hoffman

Hoffman ir Kristevos pokalbis vyko per Kristevos knygos „Svetimi patys sau“ („Strangers to Ourselves“) pristatymą. Knygos viršeliui parinkta Matisse’o reprodukcija „Pokalbis“ puikiai atspindi atstumą tarp dviejų žmonių, jų nesusikalbėjimą. Knygoje Kristeva nagrinėja „svetimo“ sąvoką. Tai – svetimšalis, autsaideris, nepritampantis ne tik svetimoje šalyje ir visuomenėje, jis svetimas ir sau pačiam. Pirmas knygos skyrius gana asmeniškas ir pavadintas „Tokata ir fuga svetimšaliui“. Kristeva kalba apie „apdegusią“ svetimšalio laimę, praradimus bei išbandymus ir teigia, kad slapta žaizda, nesuvokiama jam pačiam, svetimšalį veja blaškytis po pasaulį. Niekas negali jo sustabdyti; jis abejingas kančiai, įžeidimams ar atstūmimams, nes jis ieško tos įsivaizduojamos ir pažadėtos teritorijos, šalies, kuri egzistuoja tik jo svajonėse, to, kas yra anapus. Jį kamuoja melancholija. Jis ilgisi prarastos erdvės. Praeitis yra tarsi miražas, prarastas rojus, kurio jis niekada nebesusigrąžins. Svetimšalis yra svajotojas, kuris geidžia to, ko nėra čia ir dabar, tačiau veriamas aštraus skausmo ir kamuojamas depresijos jis nepasiduoda.

Kristeva skirsto svetimšalius į dvi kategorijas. Pirmieji yra tie, kurie tiki ir svajoja. Jie gyvena ne čia, bet kažkur, jie atkakliai trokšta kažko, kas niekada nebus patenkinta. Kita kategorija – tai svetimšaliai, kurie per kančias išrauna iš savęs tai, kas buvo ir ko niekada nebebus. Lieka tuštuma. Tačiau, anot Kristevos, tai nebūtinai reiškia pasidavimą, tokie žmonės tampa itin ironiški. Nauja kitos šalies kalba yra lyg prisikėlimas, lyg naujo kūno ar lyties įgavimas, tačiau vėliau suvokiama, kad visa tai netikra. Tavo „nerangiai“ naudojama kalba gali skambėti erotiškai ar egzotiškai nebent užkietėjusiems mergišiams, ir tai tik dar kartą įrodo, kad tu esi „kitas“, tad galiausiai tavo paties tvirtovė – tavo tyla.

Ar svetimšalis turi draugų? Juos Kristeva taip pat skirsto į kelias kategorijas. Pirmieji vadinami globėjais. Šios rūšies atstovai mano, kad yra pranašesni už svetimšalį visais įmanomais aspektais, tad pasišauna pastarąjį globoti. Antroji kategorija – paranoikai. Jie jaučiasi atstumtaisiais, tad pasirenka svetimšalį kaip patikimą draugą, kuris padės jam ištverti visuomenės persekiojimą, tačiau po tam tikro laiko „suvokia“, kad būtent svetimšalis yra jo nesėkmių priežastis ir jei pasaulis jo [paranoiko] nesupranta, tai būtent dėl to, kad svetimšaliai šiandien visiškai užvaldę visuomenės nuomonę. Iškrypėliai – tai trečioji kategorija. Jų pasitenkinimo šaltiniai paslėpti nuo visų kiaute, kuriame jie su malonumu „užrakintų“ ir svetimšalį, o pastarasis, anot iškrypėlių, mielai sutiktų turėti „namus“, net jei už tai reikėtų atsilyginti seksu ar tarnyste.

Paskutinis skyriaus klausimas – kodėl Prancūzija? Kristeva atsako, kad niekur nesijauti labiau svetimšaliu, kaip Prancūzijoje, tačiau pasaulyje niekur nėra geriau būti svetimšaliu, kaip Prancūzijoje. Ir galiausiai – kiekvienai šaliai jos svetimšaliai...

Kituose skyriuose autorė tyrinėja „svetimo“ sąvoką keliaudama per pasaulinę literatūrą ir filosofiją. Ji aptaria svetimšalį graikų tragedijoje, Biblijoje, viduramžių literatūroje, Renesanso laikais analizuodama Dantę, Machiavelli, Rabelais, Thomą Moore’ą, Montaigne’į. Iš Šviečiamosios epochos parenka Montesquieu ir Diderot, o į dvidešimtąjį amžių pažvelgia per Nabokovo, Camus ir kitų kūrybą.

Kristevos įžvalgos ypač aktualios šiandieniame pasaulyje, išlepusiame ir pilname kaprizų. Matydamas kitą žmogų kaip svetimšalį, tampi svetimas pats sau. Todėl Kristeva visiems pataria pirmiausia surasti tą svetimšalį savo viduje, jį pripažinti, prisijaukinti ir nuraminti. Tik tada galėsime pripažinti kitą.