Išgelbėk draugą

Mikolajus Povilas Vilutis. XIII Vilniaus tapybos trienalės plakatas

„Išgelbėk draugą“ – tai vienas Vilniaus tapybos trienalės tikslų (visai neslaptų), sutampantis su legendiniu tokį pat pavadinimą turinčiu televizijos žaidimu. Žaidimo tikslas toks ir yra – išgelbėti draugą vykdant įvairias užduotis. Žaidimus žaidžia visi, netgi dailininkai. Nedrįsčiau vadinti menininkais – kalbu apie parodos organizatorius, kažkada gal ir buvusius tokiais.

Grubiai tariant – tai draugų ir gerų pažįstamų grupinė paroda, kurioje jie gelbėja vienas kitą, prisidengdami tradicijos tęsimu. Juokinga, kai per kultūros laidą kalbama apie tradicijos tęstinumą ir tik trumpai užsimenama apie didelio formato darbus kuriančius tapytojus, kurie neturi kur eksponuotis, išskyrus buvusius Parodų rūmus (ŠMC), kur dabar ir vyksta tapybos trienalė. Beje, visai ironiškai kalbėta apie Tarybų Sąjungos laikus, cenzūrą, tapybos (ne)mirtį ir kitokias panašias nesąmones – bet ar verta tai pasakoti? Manau, kad tapybos trienalės tikslai ir uždaviniai turėtų būti ne tokie.

Kita vertus, jeigu tai draugų ir pažįstamų rinktinė paroda, kam reikia skelbti konkursą? Ar eksponuojama buvusių broliškų respublikų ir šalių dailininkų kūryba iš tiesų yra įdomiausia, kas per pastaruosius trejus metus buvo sukurta? Rusijos menui atstovauja kažkokio pirmą kartą girdėto tapytojo nuspalvintos alyvos su kreivais nešlifuotais mediniais rėmais. Būdamas Rusijos diplomatu suprasčiau tai kaip šalies įžeidimą. Gal man atsakys, kad nėra pinigų atvežti rimtus menininkus – bet jų tikrai galima rasti. Vadinasi, patingėta arba eilinį kartą padėta draugui.

Už trienalės organizavimą atsakinga LDS tapybos sekcija, ją koordinavo šios sekcijos pirmininkas Valentinas Antanavičius. Nesuprantu, kodėl jam leidžiama organizuoti parodas, kurios yra nesibaigiantis „pravalas“? Paskutinė, Vilniaus tapytojų paroda, vykusi 2006 metų rudenį „Arkos“ galerijoje, buvo kupina nevykusių darbų ir prastai išeksponuota. Ar tapytojams negėda? Kodėl už tokius neatsakingus veiksmus Tapybos sekcijos pirmininkas neatsistatydina iš šių aukštų ir labai atsakingų pareigų?

Per trienalės atidarymą pirmininkui-dailininkui pradėjus kalbą, bandžiau jį nušvilpti, tikėdamasis sulaukti palaikymo, bet teko nusivilti. Gal tai ir mano klaida, kad nesurežisavau situacijos iš anksto.

Kitas klausimas – kodėl parodoje dalyvauja dalis atrankos komisijos narių? Pavyzdžiui, paklausęs Algimanto Biguzo, ar jis nebuvo komisijos narys, sulaukiau atsakymo – „ne“, nors kataloge atspausdinta, kad buvo. Kita vertus, niekur nėra parašyta, kad komisijos narys negali dalyvauti parodoje – nors turėtų taip būti. Ar visų komisijos narių autoritetas neabejotinas? Keista, kad į atrankos komisiją kviečiami žmonės, kurie patys prisipažįsta nevaikštantys į parodas ir nesidomintys šiuolaikinės Lietuvos tapybos autoriais bei situacija. O juk turėtų būti atvirkščiai.

Šis renginys panašus į Stasio Juškaus galerijos lozungus: „Šiuolaikinės lietuvių tapybos klasika“, prisimenant tokius autorius kaip Vincentas Gečas ir pan., kurie tapo profesoriais būdami lojalūs komunistų partijai.

Man, jaunam tapytojui, gėda už kai kuriuos savo profesorius, kurie turėtų būti autoritetais ir mokytojais. Ši trienalė – tai eilinis Lietuvos dailininkų sąjungos tapybos sekcijos „pravalas“.