Pakeliui į muziejų

Eglė Rakauskaitė. "Pinklės. Išvarymas iš rojaus". 1995 m.

Svarstydama, kaip ir ką reiktų kalbėti apie šiuo metu Radvilų rūmuose vykstančią parodą "Šiuolaikinė Lietuvos dailė", prisimenu seną pokštą, kai prie stalo skelbiamas anekdoto numeris ir to pakanka sukelti užstalei juoko pliūpsnį. Su dauguma parodos eksponatų galima būtų daryti panašų triuką – bent kiek domintis šiuolaikine Lietuvos daile, šie darbai iškyla prieš akis tik paminėjus autorių ir pavadinimą. Maža to, kai kurie iš jų neatsiejami nuo tam tikrų mūsų dailės, o kartais net ir visuomenės gyvenimo įvykių. Kadangi parodoje eksponuojami Lietuvos dailės muziejaus 2004–2005 m. įsigyti darbai, tapsiantys jau už metų atsidarysiančio Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponatais, logiška, kad nedisponuojančio itin gausiomis lėšomis muziejaus darbuotojai turėjo gerai pasukti galvą rinkdamiesi eksponatus. Iš parodoje-ataskaitoje pamatytų eksponatų spėju, kad buvo stengtasi, jog kiekvienas jų būtų ne tik vertingas meno kūrinys, bet ir atspindėtų tam tikrą laikotarpį, sąjūdį ar idėją. Nemaža dalimi įsigytų kūrinių išties džiaugiausi. Ne tik subjektyviai, bet ir objektyviai žvelgiant galima sakyti, kad kai kurie iš jų iš tiesų gali būti "ženklais".

Tarkim, Eglės Rakauskaitės "Pinklės. Išvarymas iš rojaus", kurį tik išvydus sukilo įvairios asociacijos ir prisiminimai, lyg netyčia spintoje netikėtai radus kokį mielą paauglystės suvenyrą. Gal ne visiems šis kūrinys sukels tą pačią reakciją, tačiau bet kokiu atveju "Išvarymas iš rojaus" neatsiejamas nuo taip toli praeityje pasilikusių devyniasdešimt penktųjų. Šis performansas iš trylikos jaunų mergaičių surištomis kasomis – ne tik svarbus kūrinys vienos ryškiausių šiuolaikinių Lietuvos menininkių kūrybos kontekste. Apie jį galima drąsiai kalbėti ir kaip apie dešimtojo dešimtmečio vidurio permainų ženklą dailėje ("netradicinės" kūrybos priemonės vis dar laikomos netradicinėmis, tačiau jau nebe pavieniais "išsidirbinėjimais") ir pamažu europėjančios visuomenės sąmonėje. Parodą pristatančioje anotacijoje šis Eglės Rakauskaitės darbas mėginamas grupuoti kartu su šiuolaikinę lietuvių moterų dailę reprezentuojančiais kūriniais (Jurgos Barilaitės, Eglės Gineitytės, grafikių Birutės Zokaitytės, Eglės Vertelkaitės, Danutės Gražienės darbai). Deja, sutikti su tokiu apibūdinimu būtų sunkoka – išties moteriška (pabrėžtinai kalbančia apie moteriškumą, feministinės pakraipos) daile galima būtų pavadinti tik du darbus – minėtąjį "Išvarymą iš rojaus" ir Jurgos Barilaitės "Liemenėlė ir korsetas" iš ciklo "Šešios taisyklės, kaip žaisti mamą". Tačiau ir dėl to nereikščiau priekaištų eksponatų atrinkėjams – "moteriška" dailė Lietuvoje iš tiesų reprezentuojama tik keleto autorių, Rakauskaitė ir Barilaitė – bene ryškiausios iš jų...

Apžvelgiant parodą ir atpažįstant joje chrestomatiniais tampančius darbus, susidaro įspūdis, kad stipriausi dešimtojo dešimtmečio darbai buvo gan stipriai orientuoti į socialines problemas. Taip pat – ironiški, jaunatviškai agresyvūs, entuziastingai išnaudojantys naujas raiškos formų galimybes ir priemones. Spėju, būtent todėl labai paveikūs. Artūro Railos "Lopšys, garantuojantis pragmatišką infantilumą", Česlovo Lukensko "Pasižvaigždžiavimai" – darbai, savo laiku aprašyti, aptarti ir primiršti, šiandien atrodo kiek nostalgiškai, lyg jau kitos, praėjusios kartos ieškojimų pėdsakai. Kiek keista paskaičiavus, kad jie sukurti vos prieš kokius dešimt metų, ir truputį baugu suvokus, kad šiuolaikinės dailės gyvenime tai jau yra išties daug... Tačiau nesigraudinant dėl prabėgusio laiko, žvelgiant į netolimą praeitį malonu sau pripažinti, kad gerų, stiprių darbų išties būta.

Visai kitas laikotarpis atsiveria kartu su Teodoro Kazimiero Valaičio (1934–1974) darbais – tylios, grakščios ir labai emocionalios abstrakčios skulptūros, kilusios iš modernizmo dvasios, nuspalvintos siurrealizmo elementais, pasakoja apie tokį patį 7-ojo dešimtmečio kultūrinį gyvenimą, puikiai reprezentuodamos savo laikmečio kūrybinių ieškojimų ir tikslų dvasią.

Kiek keistai šioje parodoje atrodo dviejų lietuvių kilmės Australijos dailininkų darbai, neženklinantys jokio laikmečio ar idėjos, nebent reiškinį, kad lietuvių emigrantai sėkmingai kūrė užsienyje, kartais atsiremdami į lietuvių liaudies tradiciją.

Dar vienas klausimas – kiek skulptoriaus Vinco Jomanto (gerokai žinomesnio Australijoje nei Lietuvoje) kūrybą atspindi pieštas eskizas – nedaug ką pasakantis apie autoriaus tikslus ir laimėjimus. Tiesa, šioje vietoje reikia dar kartą prisiminti, kad paroda Radvilų rūmuose tėra tik ataskaita už vienerius metus, atsidarysiančiame muziejuje galima tikėtis išsamesnės emigravusių lietuvių darbų ekspozicijos.

Žinoma, eksponuojami nepatogiose, visiškai šiuolaikiniam menui netinkančiose Radvilų rūmų patalpose darbai neatsiskleidžia iki galo. Fragmentiškai supirkti kūriniai nesukuria nuoseklaus pasakojimo nei logiškos sekos. Todėl šiuo atveju šalia žodžio "paroda" būtina pridėti žodelį "ataskaita" tam, kad viskas sustotų į savas vietas ir neišgąsdintų tvyrantis chaosas, sukurtas keleto išties stiprių darbų, agresyviai reikalaujančių sau daug daugiau ir kitokios erdvės, nei jiems gali suteikti rūmų sienos.

Kita vertus – juk labai smalsu, kaip palengva formuojasi ilgai lauktas Nacionalinis muziejus, ir malonu, kad kolekcija formuojama nuosekliai ir viešai. Juo labiau kad didelė dalis darbų išties atspindi deklaruojamus tikslus: suformuoti vertingą XX a. antrosios pusės Lietuvos dailės rinkinį, praturtinant jį eksperimentiniais, novatoriškais dailininkų darbais, ir kurti 10-ojo dešimtmečio dailės kolekciją, pristatančią kūrybos pokyčius Lietuvoje po Nepriklausomybės atkūrimo, atsivėrus sienoms ir ryšiams su užsienio daile.

Tuo įsitikinsite arba tam prieštarausite apsilankę parodoje "Šiuolaikinė Lietuvos dailė" Radvilų rūmuose, trečiame aukšte, iki balandžio 23 dienos.