Lino daina

Albina Makūnaitė. "Lino daina"

Albinos Makūnaitės (1926–2001) paroda "Lino daina" Lietuvos nacionaliniame muziejuje ne tik atspindi šios grafikės 1959–1991 metų kūrybą, bet ir primena lietuvių grafikos istoriją. Ekspozicijoje, kurios architektė Gražina Pajarskaitė, matome atspaudus, jų ciklus, iliustracijas, piešinius ir medžio bei linoleumo klišes. Tai parodo keletą A. Makūnaitės kūrybos sričių ir pabrėžia 7–10-ojo dešimtmečių mūsų grafikos stilistines tendencijas.

Įvairius grafikės kūrinius jungia vienas požiūris į skirtingas temas, kurių įkvėpimo šaltinis – lietuvių liaudies menas, etnosas ir religija. Baigusi grafikos studijas Kauno taikomosios ir dekoratyvinės dailės institute pas profesorių Antaną Kučą, Makūnaitė tęsė 3–4-ojo dešimtmečių ekspresyviosios grafikos tradicijas, kurias puoselėjo daugelis Kauno meno mokyklos auklėtinių. Dailininkės kūrybos pradžia yra 6-ojo dešimtmečio pabaigos – 7-ojo dešimtmečio medžio ir lino raižiniai. Cikle "Lino daina" jaučiamos sąsajos su Viktoro Petravičiaus grafika. Apibendrintos formos, storų pagrindinių kontūrų ir smulkių linijų kontrastas sukuria ritminę įtampą, pabrėžia juodų ir baltų dėmių "pulsavimą". Jau ankstyvuosiuose darbuose matome giluminį dramatinį pradą, kuris neišnyksta ir vėlyvojoje kūryboje. 1962-aisiais sukurtas garsusis paspalvintų medžio raižinių ciklas "Žalčio pasaka" ir šiandien žavi monumentaliomis formomis, ryškia, stambia ornamentika. Formų supaprastinimas, kompozicijos lakoniškumas liudija glaudų ryšį su lietuvių liaudies menu, kurio įtaka juntama visoje A. Makūnaitės kūryboje. Dailininkės vyras, filosofas Juozas Algimantas Krikštopaitis teigia: "Daugiaprasmiai įvaizdžiai A. Makūnaitės dailėje kilo iš jautrią intuiciją maitinančių versmių, prasiveržiančių iš žemdirbių kultūrą apvaisinančios Žemės-Motinos ertmių. Koplytstulpių rūpintojėliai, šventųjų figūros, mediniai krucifiksai, liaudies raižiniai kaip ir ant mamos kelių išgirstos pasakos bei artojėlių godos pureno tą raiškos dirvą, kurioje augo, plėtojosi unikali A. Makūnaitės grafika."

Šiuo požiūriu charakteringi grafikės piešiniai, sukurti sangvinu ir grafitu 1963–1964 metais. Juose matome išraiškingų formų, toninėmis plokštumomis modeliuotus dievukus, medžio skulptūrėles. Išdidinti veidai, susmulkintos galūnės pabrėžia skausmo, kančios būsenas, motyvo ekspresiją. Tai autentiška intuityvi minties ir formos fiksacija, kuri vėliau įkūnijama medžio bei lino raižiniuose ir įgauna dar didesnę dramatinę nuotaiką.

Religinės temos yra artimos autorei, prie sakralinių ir etninių motyvų ji nuolat grįždavo, taigi kalbame apie menininkę, kuri buvo ištikima savo idėjoms nepriklausomai nuo meno politikos vėjų. Septintajame dešimtmetyje išgyvenusi kūrybos pripažinimą (nusipelniusios meno veikėjos vardas, 1965, Lietuvos valstybinė premija, 1966), kuris iš dalies buvo susijęs su liaudiškosios tendencijos propagavimu sovietinėje kultūroje, vėliau ši grafikė tarsi pamiršta ir vėl prisiminta tik po dvidešimties metų (liaudies dailininkės vardas, 1986).

Parodoje eksponuojamos žymiosios iliustracijos lietuvių liaudies pasakų rinkiniui "Gulbė karaliaus pati" (1961), J. Marcinkevičiaus "Baladei apie Ievą" (1965), V. Krėvės padavimams "Aitvaras" (1970), K. Donelaičio poemai "Mes vyžoti būrai" (1975), Vaižganto apysakai "Nebylys" (1989). Kaip ir estampuose, vėlyvosiose iliustracijose jaučiame formos smulkėjimą, dėmesį spalvų niuansams, tačiau kompozicijos ritmika, vaizdo konstruktyvumas išlieka. Vienas unikalių A. Makūnaitės kūrybos bruožų yra grafikos ciklai, įkvėpti literatūros, kurią iliustruoja menininkė (iš viso dailininkė iliustravo daugiau kaip 80 knygų). Tad galime kalbėti ne tik apie jos kūrybos dramatinį pradą, bet ir apie mūsų prozos ar poezijos poveikį, kuris ypač ryškus siužeto atrankai ir išdėstymui.

Parodos kuratorių Skaidrės Urbonienės ir Jolantos Bernotaitytės dėka šiandien žvelgdami į A. Makūnaitės kūrybą, grįžtame prie modernizmo šaknų lietuvių dailėje. Neoekspresionizmo kontekste vėl tampa aktuali medžio ir lino raižinio plastika.