Dokumentikos teatrai

"Nueinančios vasaros teatrai"

Diana ir Kornelijus Matuzevičiai jau kelintame dokumentiniame filme intensyviai vasaroja. Gal net simboliška, kad intelektualai vasarai vėl glaudžiasi kaime, kaip ir prieš gerą šimtmetį, kai reikėjo kurti klojimo teatrą, burti lietuvius į vakarėlius – pašokimus ir padainavimus, o su vaikais – ir į pirmųjų mūsų raštininkų skaitymus. Skirtumas tik tas, kad dabar bėgame sau ir į save. Ryškiausias pavyzdys vaidybiniame kine – Kristijono Vildžiūno filmas "Aš esi tu". Ilgiausias šio pobūdžio dokumentikos projektas – "Nueinančios vasaros teatrai". D. ir K. Matuzevičiai vasaros vėsuma prie ežerėlio mėgaujasi mažiausiai, nes visą laiką reikia gaudyti, kas ką veikia, su kuo kalbasi, kam šypsosi. Kamera, žinoma, daug ką pagauna lyg atsitiktinai. Tik sumontavus ryškėja mintis: literatūrologė Elena Bukelienė ir jos vyras taip gyvenime susigroję, kad kiekvienas jų šypsnys vienas kitam, rankų prisilietimai, buitiniai pokalbiai ("Laikas pietų!" arba "Kaip tu čia tvorą sukalei?") ir yra gyvenimo vasaros esmė. Anksčiau ar vėliau išlenda ir dygioji žmogaus pusė: anūkė ima purkštauti prieš močiutę – literatūros ir teatro žinovę, nes jai reikia vaidinti viso labo tik kaliausę pagal Kosto Ostrausko pjesę. Tačiau konfliktas kaip mat ir užgęsta. Prisiminiau vasarotojus iš Otaro Joselianio filmo "Pastoralė": kiek ten daug detalėmis pasakyta apie miestą ir kaimą, laiką, tautos likimą. O veiksmas juk irgi vyko vienoje šeimoje, pas kurią vasarą atvyko pamuzikuoti jauni giminaičiai.

Matuzevičių filme – teatras ir gamta, be jokių laiko įsiveržimų iš šalies, jeigu neskaitysime finalinio Marcelijaus Martinaičio ir kitų šeimos bičiulių pasirodymo kaime premjeros proga. Yra dar ir didaktinių tikslų: kaip gražu, kad anūkai ir jų draugai nutaria leisti atostogas su spektakliu kaip Žemaitės, Povilo Višinskio ar Gabrielės Petkevičaitės-Bitės laikais. Kažkas kita, negu išreklamuotos Varnių "Bliuzo naktys" ar nuolatinis šventimas Palangoje su šlapių marškinėlių, siauriausių kelnaičių ir kitokiais kūniškais teatrais. O kaip kitur? Žiūrėdamas į E. Bukelienės ir jaunimo repeticijas prisiminiau, kaip užpernai Anglijoje, garsiųjų "ežerų poetų" gimtinėje, su žmona stebėjomės jaunuoliais, kurie su poezijos tomeliais traukė poetų maršrutais. Kodėl turėtų užželti mūsų poetų takai?

Romas Lileikis ištikimas Užupio maršrutams. Gal net per daug ištikimas, nes vaizdai kartojasi ir jo, ir bendraamžių filmuose. Kuo filmas ilgesnis ("Saša" – 42 min.), tuo sunkiau aiškiai sustyguoti struktūrą kaip Audriaus Stonio ar Arūno Matelio filmuose. Galų gale šiandien ji gali būti ir nuolat perstruktūruojama, papildoma, perakcentuojama, kaip Jono Meko filmai-esė. Kita vertus, kas yra "Sašos" herojai? Aišku, ne tie, kurie aplink A. Zuoko ar E. Mildažytės namus. Bet jie yra čia, Užupyje, butuose be patogumų, be padoresnių laiptų, apskretę, apšepę, kalbantys keliomis kalbomis iš karto, bet ne "menestreliai maksi paltais", kaip Jurgio Kunčino laikais. Tiesa, Raimundas Švilpa jau irgi porą dešimtmečių Užupio fotoaktų meistras, rengia parodas, net išsileido katalogą. Mielai priima ekskursijas ir turbūt pozuotojas, nors filme (ir fotografijose) matome tik vieną porą: karštantį barzdočių ir dar gundančių formų aktorę. Sunku čia kalbėti apie skonį be žiupsnelio ironijos, keista, kad šįkart režisierius lyg ir pasikliovė tuo, ką mato kamera, tik kartais rakursu, veiksmo greitinimais ar lėtinimais kiek koreguodamas Užupio "apačios" gyvenimą. Kai studentus su kamera siųsdavau pafilmuoti į Užupį, jie dažnai grįždavo nieko nepešę ir sakydavo, kad nenori įamžinti stereotipų. Kol kartą Giedrė Žickytė susitiko Artūrą Barysą ir pagavo turbūt paskutinę jo frazę: "Atėjo pavasaris. Laikas kopti aukštyn". Filme "Saša" herojai ir važiuoja, ir kvailioja, ir dainuoja, bet kur link tas kelias – nežinia.

Agnės Marcinkevičiūtės filme apie kino režisierių Raimondą Vabalą kelias aiškus: į nebūtį. Filmo ašis – paskutinis aktoriaus Algimanto Masiulio dialogas su režisieriumi, kuris irgi jaunystę praleido Panevėžio teatre, nors iš pradžių Juozo Miltinio buvo išvytas ir dirbo krovėju fabrike. Prisiminiau, kad ir lenkų kino režisierius Andrzejus Wajda yra sakęs nesigailįs jaunystėje dirbęs šaltkalviu, nes vėliau labai pravertė ir fizinė ištvermė, ir paprastų žmonių gyvenimo pažinimas. Gal toks buvo ir R. Vabalas, filmavimo aikštelėje visus stebindavęs darbštumu, o filmuose – meile Tėvynei ir žmogui? Pats save jis vadina "piktu" ir finale net atsiprašo už "etiketes" kitiems. Kliuvo ir kritikams už interpretacijas arba atvirkščiai, už tylėjimą. Tiesą sakant, tikėjausi iš filmo didesnio R. Vabalo konfliktiškumo ne tik su valdžia, bet ir su bendražygiais, kartais – net bendraminčiais. Jis iš tiesų degte degė ne vien kurdamas filmus "Birželis, vasaros pradžia" ar "Skrydis per Atlantą", bet ir kai buvo svarstoma kino reforma, nagrinėjami įvairiausi jos modeliai. Keista, tas darbas dar tęsiasi ir šiandien: prasidėjo svarstymai dėl kino centro, kuris lyg ir turėtų suglausti visą Lietuvos kiną po savo sparnu. Idėjos tebeplevena, o jų entuziasto nebėr, retai kas ir beatmena, nuo ko visas kino mūšis prasidėjo. Filme yra tik vabališkas, apokalipsinis finalas: anas kinas nuėjo, o naujas dar neatėjo. Į beveik pusantros valandos filmą daug kas netilpo, o tai, kas tilpo – filmų fragmentai, kinematografininkų ir bendražygių pasisakymai, – atrodo per ilga ir gana akademiška. Kas Algirdo Tarvydo kino portretams atrodytų norma, tas kausto kur kas laisvesnį A. Marcinkevičiūtės struktūravimo būdą, išryškėjusį filme apie J. Kunčiną. Ten kiekviena gyvenimo akimirka džiaugiasi ir rašytojas, ir žiūrovas. Filmas apie R.Vabalą daugiau primena priešmirtinę antologiją, kuri, žinoma, padės kiek kitaip įsivaizduoti Lietuvos kino raidą.

Filme kalba ir režisierius Rimtautas Šilinis, dabar pats tapęs ekraniniu kino istoriku, o "Kino pavasaryje" parodęs "Lietuvą Antrajame pasauliniame kare". Beveik valandos trukmės filmas sudėtas iš kino kronikos, kurios rečiausių kadrų R. Šilinis yra nemažai suradęs ir kitose šalyse. Objektyvumas be diskusijų – beveik tokia pati rizika, kaip žiūrėti Leni Riefenstahl filmus be paaiškinimų. Laiko distancija ilgėja, emocijos ramesnės, tiesioginiai saitai su laiku silpnėja ar visai nutrūksta. Atsiveria erdvė naujoms interpretacijoms, tačiau kartu ir manipuliacijoms. Maskvoje leidžiama serija knygučių "Tai nuo tavęs slepiama", kurioje atvirai žaidžiama įvairiomis istorijos hipotezėmis (Hitleris žygiavo per Afriką sumušti anglų ir įkurti Izraelio valstybę), net provokuojama ar falsifikuojama. "Lietuvą Antrajame pasauliniame kare" reiktų vertinti Lietuvos kino istorijos kontekste, kaip pastangas kartu su vaidybiniu kinu suvokti XX a. vidurio Lietuvos ir jos žmonių situacijos dramatiškumą. Ypač dabar, kai pakankamai gerai žinome, kokiame dideliame politiniame šachmatų lauke buvo sprendžiamas Lietuvos likimas. Tai filmas apie patį žiaurųjį – karo teatrą.

Į poetiškąjį sugrąžina Janinos Lapinskaitės "Našlių pakrantė". Jūra žiauri – nusinešė daug Juodkrantės vyrų. Dabar jūra rami, ūkanota, romantiška. Našlių gyvenimas teka kita vaga, nors traukia pažvejoti, o ypač paplepėti ar net apkalbėti viena kitą. Taip filme gimsta humoras ir pats netikėčiausias kadras: kamera palubėje, žemai – stalas, filmo herojė ruošia arbatą, vaikšto aplink stalą ir kalba, kalba. Visgi sunku likti vienam, ir laisvė nuo kito brangiai kainuoja. Čia jau ne teatras, o kasdienybės išmintis. Deja, iš naujausių lietuviškų "Kino pavasario" filmų ją tenka rankioti po kruopelytę. Paguoda: tai tik kino repertuaro sutapimai?