Šiaip žmonės

Laura Garbštienė. "Identifikacija. Išnykimas". 2001 m.

Kai tenka stovėti autobusų stotelėje ar šiaip gatvėje ko laukti ir kaip tik tuo metu kur nors šalia pradeda gręžti asfaltą, atrodo, viską atiduotum, kad tik tas gręžimas liautųsi. Tuo tarpu kai lygiai toks pat garsas pateikiamas per meninį renginį, kažkodėl tikimasi, kad jo bus klausomasi (jeigu nesitikima, tai kam tuomet pateikti jį klausytojams?), ir klausytojai kažką iš to gaus. Tikriausiai netgi šiek tiek stebimasi, kai klausytojai "balsuoja kojomis". Taip atsitiko ir lietuvių–britų meninio vyksmo, pavadinto "Geležinis vilkas", metu Londono Šiuolaikinio meno institute. Pradžioje buvo Dariaus Čiūtos "eksperimentinis triukšmas" – pavadintas tiesiai taip, kaip yra, tik nelabai supratau, kur eksperimentas – tokį triukšmą, kaip jau minėjau, esu girdėjusi daug kartų gyvenime, tik ne savo noru. Na, gal aš kažko nesuprantu. Žiūrėdama į scenoje prie stalo su nešiojamu kompiuteriu sėdintį to triukšmo kūrėją-atlikėją, staiga prisiminiau labai panašų vaizdą, matytą prieš beveik dvidešimt metų, vieną naktį, per kažkokį alternatyvų garso projektų renginį Jaunimo teatre. Tuomet lygiai taip pat scenoje prie stalo sėdintis kompozitorius Vidmantas Bartulis į mikrofoną pjaustė svogūnus. Tai irgi buvo "eksperimentinis triukšmas", bet man "žiauriai" patiko ir paliko, kaip matote, neišdildomą įspūdį. O šiandieninį "triukšmą", bent jau man, išgelbėjo tik tai, kad jis visai tinkamai įgarsino virš jo projektuotą Eglės Rakauskaitės videodarbą, papildydamas nykią lietuviškų baldų parduotuvės-sandėlio atmosferą (filme). Deja, kitas toje pačioje erdvėje/salėje tuo pačiu metu rodytas Rakauskaitės videodarbas apie pirkėjus prekybos centre ne tik visiškai neįsirašė į bendrą renginio kontekstą, bet ir pats prarado beveik visą prasmę. Tame videodarbe ištisai kalbama, tačiau kalbos nebuvo girdėti, o subtitruojama buvo tik pora klausimų: "Ar jums patinka pirkti?" ir "Ar parduotumėt savo pirkinius už tą pačią kainą, kad iš naujo galėtumėt patirti pirkimo malonumą?" Idėja įdomi, bet nė vieno pirkėjo atsakymas nebuvo subtitruotas ar išgirstas. Argi atsakymai šiame kūrinyje nesvarbu?

Tiesą sakant, man daug labiau patiko du Lauros Garbštienės ir Artūro Bumšteino videodarbai, rodyti smuikininkei virtuozei Sophie Solomon griežiant roko, klasikos ir "pasaulio muzikos" mišinį. Viename iš jų mergina prieš kamerą tamsoje drožė kažkokį medpalaikį. Paprastas, tačiau daugiaprasmis ir vizualiai įtaigus darbas puikiai komunikavo su muzika ir aplinka. Čia ir vėl prisiminiau tą svogūnų pjaustymą, bet jau ne kaip priešpriešą, o kaip atpažinimo džiaugsmą sukeliantį panašumą.

Paskui dar pasirodė Lino Rimšos folktronikos projektas "Sutartinės". Iš pradžių baisiai erzino vizualus šio projekto pateikimas: merginos, dainavusios sutartines su šiuolaikine muzika, kažkodėl buvo apsirengusios drabužiais, gimusiais iš druidų-vaidilų-liaudininkų, krišnaitų ir afrikiečių santuokos (ménage į troits). Visos jos šoko taip, tarsi būtų naktiniame klube – kiekviena sau. Manau, jei jos tiesiog būtų stovėjusios kaip įbestos ir dainavusios, būtų daug stipriau pasijautusi jų balsų ir muzikos jėga. Bet kadangi dainavo taip puikiai, tai po kiek laiko pradėjau nebepastebėti nei tų kvailų drabužių, nei judesių, tiesiog gėrėjausi muzika. O kai ekrane scenos gilumoje, tarp daugybės besikeičiančių simbolinių vaizdų, dar parodė Gedimino bokštą, tai apskritai apsiverkiau.

Štai aš irgi nuolatos kažką drožiu. Esu nekomercinio Lietuvos leidinio kultūros korespondentė (ar kaip kitaip pavadinkite) užsienyje. Apie tai, kas vyksta platesniame nei Lietuvos kontekste, rašau kiekvieną savaitę, ir ne vien informuoju, pateikiu kritinį požiūrį. Atlieku dvasiškai alinantį, nei socialiai (draugų neįsigysiu, tik priešų), nei finansiškai tikrai naudos man neatnešantį – greičiau atvirkščiai – darbą. Bet man tos naudos ir nereikia – ne dėl to rašau. Ir vis dėlto naiviai tikiuosi, kad tokiuose Lietuvos Respublikos ambasados organizuojamuose renginiuose kaip šis būsiu įtraukta į svečių sąrašą – kad nereikėtų pirkti bilieto, kuris kainuoja dvigubai tiek, kiek gaučiau už šitą straipsnį. (Tokia privilegija suteikiama net ir gerai apmokamiems spaudos darbuotojams net ir daug svarbesniuose renginiuose visame pasaulyje.) Atėjus į vakarą paaiškėjo, kad sąraše mano pavardės nėra. Su spaudos pažymėjimu neįleidžia, nors kviečiant buvo žadėta. Paskambinau ambasados atstovei ir paklausiau, ar gali bent dabar įrašyti mane, kaip spaudos atstovę, į sąrašą. "Ne, sąraše šiaip žmonės, ne spauda, – kultūringai buvo man atsakyta, – o tu bilietą nusipirk." Sąraše, pastebėjau, buvo ambasados darbuotojų, greičiausiai dar ir jų draugų, taip pat ir žiniasklaidos atstovų – bet tikriausiai kažkuo "svarbesnių". Kas tai yra "šiaip žmonės"?