Misijos žmogus

Izidorius Vasyliūnas Nuotrauka iš Lietuvių fotoarchyvo Čikagoje

Smuikininkas Izidorius Vasyliūnas (1906–1982) – vienas tų lietuvių muzikinės bendruomenės narių, kurio kūrybinė energija pradėjo veržliai skleistis Lietuvoje 4-ajame praėjusio šimtmečio dešimtmetyje, o vėliau jau klostėsi toli nuo tėvynės: Austrijoje, Vokietijoje, Kolumbijoje ir galop Jungtinėse Amerikos Valstijose. Šįmet balandžio 3 d. minima šio muziko šimtmečio sukaktis, muziko, kuris jam skirtą darbą sąžiningai atliko iki paskutinio atodūsio. Simboliška, kad ir savo paskutiniąją žemiškosios kelionės dieną I. Vasyliūnas, kaip įprasta, išsiruošė į Kembridžo lietuvių Nekalto Prasidėjimo parapijos bažnyčią (joje dirbo nuo 1959 m.) vargonuoti ir giedoti šv. Mišiose, tačiau tespėjo užlipti prie vargonų ir staiga užgeso. Gyvenimo padiktuotos sąlygos, ypač jau įsikūrus išeivijoje, I. Vasyliūno muzikinių interesų erdvę gerokai išplėtė – koncertinę solisto veiklą jam teko papildyti pedagoginiu darbu, publicistiniais muzikiniais straipsniais, vargonininko ir chorvedžio įsipareigojimais lietuviškose parapijose. Tačiau tai, dėl ko labiausiai jautėsi pasišventęs ir dėl ko nedarė sau nuolaidų susikurti patogesnį, ramesnį gyvenimą, buvo smuikininko profesija, persmelkta esminiu leitmotyvu – lietuvių kompozitorių muzikos sklaidos poreikiu.

Tad šiandien, siekiant įvardyti I. Vasyliūno veiklą lietuviškos kultūros erdvėje, pirmiausia turbūt dera stabtelėti prie jo puoselėto repertuaro matmens. Tai tarytum patvirtina ir neseniai šia tema kalbinto žurnalisto Mykolo Drungos, kaip ir Vasyliūnų šeima gyvenusio Bostone, šio smuikininko paskutiniojo koncertinės veiklos dešimtmečio liudininko, mintis: "Jis buvo misijos žmogus. Savo veiklą jis suprato kaip misiją lietuvių išeivijoje, svetimųjų jūroje dirbančio kultūrininko, galinčio ką nors dovanoti kultūros labui. Jis reprezentavo lietuvių muziką, atlikdamas tuos kūrinius, kurių niekas kitas nebūtų atlikęs." Lietuviškasis I. Vasyliūno repertuaras iš tiesų įspūdingas – neminint žanrų, tai būta J. Gruodžio, K.V. Banaičio, J. Gaidelio, J. Kačinsko, A. Račiūno, V. Jakubėno, J. Švedo, B. Budriūno ir kitų autorių kūriniai.

Išskirtinė vieta čia tenka K.V. Banaičio ir J. Gaidelio muzikai, bet ne tik ji pripildė smuikininko sielą bendrystės džiaugsmo. Su abiem kompozitoriais I. Vasyliūną siejo tauri ir patvari draugystė. Jis buvo išklausyti kitą mokantis žmogus, atidus bičiulis, labai kruopštus laiškų rašytojas, reguliariai ir dažnai susirašinėjantis su sau brangiais žmonėmis. Įdomu, kad kelis sykius I. Vasyliūnas buvo bepradedąs rašyti ir dienoraštį, tačiau įrašai jame netrukus retėdavo, kol galop visai nutrūko. Tuo tarpu laiškai artimiesiems, bičiuliams, kolegoms iš jo skriejo nuolat, turbūt ilgainiui ir perimdami dienoraščio vaidmenį – šią mintį iš tiesų patvirtina nuoširdus, kritinių pastabų, atviro dialogo nevengiantis I. Vasyliūno laiškų tonas. Iš jų matyti, kad I. Vasyliūnas nuolat buvo pasinėręs į opias muzikines dalykines problemas, tačiau nevengė ir pasažų į asmeninių išgyvenimų kerteles. Šiaip jau būdamas nenuilstantis idealistas, giliai tikintis katalikas, jis vis dėlto kartais jautėsi prislėgtas, ypač dėl lietuvių bendruomenės pasyvumo jo ir bendraminčių iniciatyvoms, puoselėjamai koncertinei veiklai. 1957 m. balandžio 17 d. laiške K.V. Banaičiui jis rašė: "Tiek Jums, tiek man sunku apsiginti nuo visuomenės abejingumo ir spaudos ignoravimo. Aš laikausi tokios taktikos: kiek leidžia jėgos, dirbu. Dirbu pagal savo planą ir aplinkybes." Tiesa, šias tamsokas nuotaikas netrukus nustelbdavo atliekamo darbo ilgalaikės prasmės suvokimas, saviems idealams ir vertybėms ištikimo pašauktinio nuostatos: "Linkiu ir mūsų kompozitoriams išnaudoti savo talentus iki maksimumo, nepaisant aplinkos pilkumo. Ateities kartos susiras tik tai, kas padaryta. Ko nepadaryta, to neras", – tai eilutės iš JAV lietuvių savaitraščio "Darbininkas", kuriame smuikininko jubiliejaus proga buvo išspausdintas interviu su juo (1976 m. birželio 18 d.).

Ypač srauni laiškų versmė lydėjo I. Vasyliūno Vokietijos (1945–1949) bei Kolumbijos (1950–1954) gyvenimo tarpsnius, paženklintus tėvynės ilgesio ir naujakurystės, nežinios ir laukimo, nusivylimo ir – vis dėlto – atbundančios vilties nuotaikomis. Draugystė laiškais su K.V. Banaičiu (1896–1963) prasidėjo I. Vasyliūnui gyvenant Dilingeno perkeltųjų asmenų stovykloje ir tęsėsi iki pat kompozitoriaus mirties. Smuikininkas ypač vertino K.V. Banaičio kūrybą, gerbė šį autoritetingą muziką ir jo nuomonę, be to, skrupulingai saugojo kiekvieną jo laišką, jau nuo pat pradžių įžvelgdamas jų išliekamąją vertę. 1949 m. vasarą savaitraštyje "Žiburiai" I. Vasyliūnas apie tai rašė: "Jo korespondencija – laiškai, plačiai nušviečiantieji daugelį muzikinių problemų, atskirų tos korespondencijos gavėjų neturėtų būti sunaikinti.(...) Tuos laiškus surinkus ir išleidus atskiru leidiniu, susidarytų vertingas ir įdomus, mūsų muzikologijoje retas, pilnas dokumentacijos tomas". Dar Vokietijoje I. Vasyliūnas buvo užsimojęs išleisti svarbiausius K.V. Banaičio kamerinius kūrinius, nuo tol vis dažniau muzikinėmis temomis pradėjo rašyti ir į lietuvių spaudą. Leidybinį siekį, nors ir vėliau, iš dalies pavyko įgyvendinti – už savo koncertus surinkus lėšų, jo iniciatyva 1964 m. Amerikoje pasirodė K.V. Banaičio Sonatos smuikui ir fortepijonui gaidų sąsiuvinis. Beje, 1966 m. I. Vasyliūno dėka pasirodė ir J. Gaidelio bei J. Kačinsko kūrinių leidiniai.

Draugystė su Julium Gaideliu (1909–1983) užsimezgė Kauno laikotarpiu, o abiem pasitraukus į Vakarus dar labiau sustiprėjo. Nuo pat pirmųjų J. Gaidelio kūrybos proveržių I. Vasyliūnas sekė jo muzikinį kelią, visą gyvenimą grojo jo kūrinius, skatino rastis naujus opusus, be to, rašydavo apie jo muziką išeivijos spaudoje. Pats J. Gaidelis noriai su juo tardavosi, konsultuodavosi styginių instrumentų interpretacinės specifikos klausimais, nuoširdžiai vertino draugo nuomonę. Šią kilnią draugystę liudija fragmentas iš 1950 m. sausio mėnesį kompozitoriaus rašyto laiško I. Vasyliūnui, jau atsisveikinant su Europa: "Gal galėtum man prisiųsti savo foto, juk aš tave laikau geriausiu savo draugu".

Anapilin abiem bičiuliams taip pat buvo lemta išeiti pagrečiui: prabėgus trim savaitėms po I. Vasyliūno mirties, žemiškąją kelionę baigė ir kompozitorius J. Gaidelis. Beje, kaip aukščiau minėta, I. Vasyliūno iniciatyva Amerikoje pavyko išleisti vieną šio kompozitoriaus gaidų sąsiuvinį – Sonatą smuikui ir fortepijonui e-moll, o 1963–1967 m. atkaklaus smuikininko dėka buvo įrašytos ir išleistos trys vinilo plokštelės, kuriose greta K.V. Banaičio, J. Kačinsko, J. Švedo kūrinių ženkli dalis paskirta J. Gaidelio kamerinei kūrybai.

I. Vasyliūnas buvo smalsus naujam repertuarui, nuolat griežė XX a. muziką. Jis, be kita ko, į savo repertuarą buvo įtraukęs ir bemaž visas Grażynos Bacewicz smuiko sonatas, o užmezgęs bičiuliškus ryšius su Amerikos kompozitoriais Walteriu Pistonu (1894–1976) bei Johnu Bavicchi (g. 1922) mielai koncertuose griežė jų kūrinius. Tiesa, savo idėja, rūpesčiu dėl lietuvių muzikos ateities, tarptautinės jos sklaidos I. Vasyliūnas sugebėjo užkrėsti ir J. Bavicchi, kuris, remdamasis keletu lietuvių liaudies dainų melodijų, sukūrė Sonatą smuikui ir fortepijonui Nr. 4, op. 63. Pastarosios premjera įvyko 1972 m. kovo 25 d. Niujorko "Carnegie Recital Hall" salėje, grojant I. Vasyliūnui bei nuolatiniam jo koncertų Amerikoje partneriui sūnui Vyteniui Marijai Vasyliūnui, kuris duetu su tėvu debiutavo 1955 metais. Apskritai I. Vasyliūno akompanuotojų būta nemažai, šioje srityje dar nuo Kauno laikų jis įgijo reikšmingos patirties su pianistais A. Kuprevičium, A. Mrozinsku, V. Ružickiu, B. Dvarionu, J. Rajauskaite, S. Vainiūnu, griežė taip pat ir su V. Jakubėnu, J. Kačinsku, kartais su savo dukra Rasa Vasyliūnaite, kuri vėliau pasirinko ne muzikės kelią. Erdvios buvo ir I. Vasyliūno taip pat plėtoto klasikinio smuiko repertuaro apimtys – nuo G.B. Vitali, J.S. Bacho, G. Tartini iki J. Brahmso, C. Frankco, E. Griego. Mūsų dienas pasiekę smuikininko interpretacijų įrašai – negausūs, juolab jie liudija tik vėlyvojo periodo atgarsius. I. Vasyliūno koncertų amžininkai jį charakterizavo veikiau ne kaip technišką virtuozą, bet kaip švelniu, lyrišku tonu bei subtilia artikuliacija, originaliomis muzikinėmis programomis išsiskiriantį atlikėją. Interpretacijose prasismelkianti žmogiška šiluma, tikrumas gebėjo jo klausytojams palikti įsimintinų įspūdžių. Vienas tokių 1949 m. spalį užfiksuotas Jono Meko dienoraščiuose "Žmogus be vietos": "Vakar Izidorius Vasyliūnas davė smuiko koncertą. (...) Jis grojo pačia širdimi. Kuklus lietuviškas bernelis, kuris nemoka, ir nepritiktų jam tai, itališkų pozų. Pas jį nėra jokio nereikalingo efekto, jokių štampų – tyras smuiko lyrikas. Kai jis taip su savo smuikeliu ant podiumo stovi publikai plojant, toks kuklus, nepretenzingas – šis menas yra jo, šis menas jam yra viskas."

Šie jubiliejiniai I. Vasyliūno metai mums suteikia galimybę geriau pažinti dar vieną Lietuvos kultūrinės bendruomenės narį. Rudenį Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje vyks jam skirtas kamerinės muzikos konkursas, bus išleista jo gyvenimo ir kūrybos kelią apžvelgianti knyga. Tikėkime, kad tai taps proga šiandienės mūsų muzikų kartos atstovams ne tik pažinti jo palikimo mastą, bet ir rasti impulsų tęsti I. Vasyliūno kilnią ir ištikimai plėtotą muziko misiją.