Grėsmė geram kinui

Pamatęs LTV "Elito kine" Pietų Korėjos režisieriaus Im Kwon-Taeko pavardę, labai nudžiugau, nes tai vienas įdomiausių šių dienų režisierių. Nuo 1962 m. jis yra sukūręs per 100 įvairių žanrų ir stilių filmų, tad nenustebau, kad "Ugninių štrichų" (LTV, 12 d. 23.25) pavadinimas man negirdėtas. Tačiau pradėjęs ieškoti daugiau duomenų apie filmą, supratau, kad po šiuo neišraiškingu lietuvišku pavadinimu slepiasi vienas garsiausių režisieriaus filmų "Apgirtęs nuo vyno ir moterų", kuris 2002 m. Kanuose buvo apdovanotas už geriausią režisūrą. Im Kwon-Taekas jame pasakoja legendinio XIX a. Korėjos dailininko Ohwono (jį suvaidinęs Choi Min-Sikas taip pat yra dailininkas) gyvenimo istoriją. Gimusį 1843 m. valstiečių šeimoje jaunuolį (tada jis vadinosi Jang Seung-ubu) pastebėjo turtingas žemvaldys ir nusiuntė mokytis dailės. Įsimylėjęs aristokrato dukterį, dailininkas jos negalėjo vesti dėl klasinių skirtumų. Nelaiminga meilė, kuri sužlugdė ir jo išrinktosios gyvenimą, pastūmėjo Ohwoną į alkoholizmą. Tačiau girtuoklis, prostitučių gerbėjas, visuomenės taisyklių ir sudėtingų politinių aplinkybių nepaisantis žmogus sugebėjo tapti svarbiausiu savo laikų kūrėju. Visą tą istoriją apie menininko pašaukimo esmę Im Kwon-Taekas apgaubia įstabaus plastinio grožio kadrais.

Taip pat tikrais įvykiais paremtas Bruce’o Beresfordo filmas "Evelina" (LTV2, 10 d. 22.10) perkels į 1953 m. Airiją. Filmo herojų Desmondą palieka žmona, kuri pavargo nuo šeimyninio gyvenimo ir nuolatinių finansinių nepriteklių. Desmondas (Pierce Brosnan) tikisi, kad jam pavyks išauginti tris jų vaikus, tačiau netrukus šie patenka į prieglaudą. Vyras ryžtasi už juos kovoti… "Evelina" dažnai lyginama su tokiomis holivudinėmis melodramomis kaip "Kramer prieš Kramerį", tačiau šiame filme iškyla ir dar vienas "personažas" – Katalikų bažnyčia, kuri labiausiai prisidėjo prie to, kad Desmondo vaikai būtų atskirti nuo šeimos. "Evelina" pasižymi ir puikiu aktorių ansambliu – filme taip pat vaidina Stephenas Rea, Alanas Batesas, Julianna Margulies, Aidanas Quinnas.

BTV ir šią savaitę primins vieną "Kino pavasario" kūrėją – Kanados režisierės Deepa Mehta filmas "Vanduo" šiemet sulaukė didžiulio festivalio žiūrovų dėmesio. 2002 m. jos sukurtas filmas "Bolivudas–Holivudas" (BTV, 8 d. 12 val.) taip pat rodytas ne viename festivalyje. Tai mėgstamiausio indų kino žanro – muzikinės melodramos satyra, mielai besinaudojanti visais šio žanro stereotipais. Indų kilmės Kanados milijonierius Rahulas pasipriešina mamos ir senelės valiai vesti indų merginą, jį traukia popmuzikos žvaigždė…

Romantinės komedijos žanras kai kuriems mano kolegoms kelia alergiją. Puikiai juos suprantu, nes tokiame filme negali būti jokių netikėtumų. Tiksliau, filme būtinai susidurs du personažai, kuriuos skiria viskas – lytis, kultūra, požiūris į gyvenimą ir pan. Filmo pabaigoje visa tai nugalės netikėtai užgimęs jausmas. Jameso Mangoldo "Keitė ir Leopoldas" (LTV, 9 d. 21 val.) – iš tokių filmų. Tik filmo herojus dar skiria ir istorinės epochos – Keitė (Meg Ryan) yra XXI a. rinkodaros specialistė iš Niujorko, o Leopoldas (Hugh Jackman) – XIX a. kunigaikštis. Tiesa, man kunigaikščio manieros pasirodė keistokos, bet po masiškai "Kino pavasario" seansuose popieriukus šiurenančių ir neaišku ką ryjančių lietuvaičių (toks įspūdis, kad į kiną vaikštoma pavalgyti ir atsigerti) tai jau gal ir nebeturėtų stebinti.

Atsipalaiduoti padeda gera trileris. Roberto Zemeckio "Praeities šešėliai" (TV3, 8 d. 22.40) sukaltas visai gerai. Čia yra didžiuliai namai, kuriuose jautri žmona (Michelle Pfeiffer) girdi keistus balsus… Klaidžioja jaunos moters vaiduoklis... Garbusis Harrisonas Fordas vaidina vyrą, kuriuo, deja, negalima pasitikėti. Žinoma, visai tai jau taip pat buvo ne kartą. Tačiau Zemeckis sugeba įtraukti į filmą ir net išgąsdinti. O aš labai mėgstu, kai mane gąsdina jaukiai įsitaisiusį sename gerame krėsle, nes tada patiriu tikrą malonumą.

Atvirai sakant, tai daug geriau nei pretenzingas, manieringas itin garbinamo Wimo Wenderso filmas "Milijono vertas viešbutis" (LNK, 13 d. 22.40). Pasižiūrėjus šį filmą sunku patikėti, kad tas pats žmogus kadaise sukūrė "Dangus virš Berlyno", "Paryžių, Teksasą" ar "Daiktų padėtį". Sunku, bet galima, turint galvoje tai, kad Wendersas į viską, ir pirmiausia į save, žvelgia labai rimtai. Režisierius be humoro ir autoironijos jausmo neišvengiamai kelia grėsmę kinui.

Iš pirmo žvilgsnio "Milijono vertame viešbutyje" yra viskas, ko pakaktų geram filmui sukurti: neblogas scenarijus, geri aktoriai, puikus operatoriaus darbas ir nuostabus garso takelis (Bono, Brianas Eno, "U2"). Tačiau rezultatas – estetiška tuštuma, kai temą akivaizdžiai nusveria formos įmantrybės.

Filmo personažai – įvairaus plauko keistuoliai, autsaideriai, niekšai, leidžiantys režisieriui pasvarstyti apie tamsiuosius žmogaus sielos užkaborius. Juos vaidina Jeremy Daviesas, Milla Jovovich, Melas Gibsonas, Amanda Plummer, Julianas Sandsas… Kaip ir dera meniškiems bepročiams, jie kalba niekus, kartais pagardindami juos metafiziškais atsivėrimais. Jie linkę į autodestrukciją, todėl neatsitiktinai viena filmo temų yra savižudybė. Iš esmės ir filmo temos, ir personažai gerai žinomi iš populiariosios literatūros ar net bulvarinės žiniasklaidos. Tačiau Wendersas pernelyg nori juos sureikšminti, visiškai nesistengdamas paversti jų gyvais žmonėmis. Iš čia – atotrūkis tarp vizualinio efekto ir psichologinės tiesos. Manau, kad tas atotrūkis ir paverčia filmą ilgu stilistiniu pratimu. Beveik tokiu, prie kokių pastaraisiais metais mus, deja, jau beveik įpratino lietuvių kinas.

Jūsų – Jonas Ūbis