Pokalbis prie tapytojo eskizų knygos

Gintautas Vaičys. "Kompozicija". 2006 m.

Abstraktybė ir realumas, atsitiktinumas ir apmąstymas, paviršius ir gylis, šmaikštumas ir taiklumas, gryna spalva ir laisvė stichijai, mąsli kompozicija ir tvarkingas chaosas... Tai sąvokos ir mintys, kylančios žvelgiant į Gintauto Vaičio kūrinius. Nemėgstantis apsistoti ties vienu požiūrio tašku, tapytojas bando save bei teptuko galimybes ant mažų ir didelių, lygių ir iš lopų susiūtų drobės plokštumų. G. Vaičys neretai aktualizuoja tapybos pagrindą, vietoj paprastos drobės pasitelkdamas "gyva patirtimi" alsuojančius daiktus (per dešimtmetį sunešiotų džinsų kompozicija, sena močiutės drobinė staltiesė, dirbtuvių kvapu ir dažais persmelkti tapytojo apdarai). Ieškodamas objekto tapyboje, Gintautas jį konstruoja ne tapybinėmis priemonėmis, bet tvirtindamas prie spalvingosios drobės smulkius daiktus. Taip sukuriamas netikėtumo efektas, pritraukiantis artyn prie meno kūrinio ir skatinantis smalsauti, ieškoti dialogo.

2006 metų vasario 22 – kovo 12 dienomis "Meno parko" galerijoje Kaune veikia Gintauto Vaičio paroda "Iš eskizų knygos", kurioje eksponuojami paskutinieji (šiais metais sukurti) tapybos darbai bei objektai.

Per kelerius metus dailininko eskizų knygose ir užrašuose susikaupė gausybė pastabų, užmanymų, nerealizuotų projektų. Parodų ciklo "Iš eskizų knygos" atspirties tašku galima laikyti personalinę Vaičio parodą "Apie galimybes" (1999), kurios įvairiopa ekspozicija bylojo apie platų galimybių spektrą. Autorius ją vertino kaip daugybės idėjinių vijų kamuolį, iš kurio galima išplėtoti savarankiškus kūrybinius ciklus, kolekcijas. Tad paroda "Iš eskizų knygos" – vienos iš idėjų įgyvendinimas. Tapytojas pristato ryškiaspalves drobes, kuriose akrilo dažais ir gofruoto kartono klišės atspaudais sukuriamas abstraktus, raibuliuojantis paviršius, menamas paveikslo plokštumos trimatiškumas.

Tapybos ir objektų ekspoziciją, šiuo metu eksponuojamą Kaune, papildo 1992 metais 8 mm juosta susuktas filmas "Prisiminimo prisiminimas / Geros blogybės", jame įamžintas pirmosios parodos ŠMC (pakeitusio Dailės parodų rūmus) atidarymas. Heindimitho siuitai "Ludus Tonalis" skambant, ekrane sukinėjasi XX a. 10-ojo dešimtmečio jaunosios menininkų kartos autoritetai K. Zapkus, V. Brėdikis, V. Liutkus, A. Šaltenis, L. Katinas, parodos iniciatoriai ir kūrėjai K. Kuizinas, G. Vaičys, A. Bareikis, Ž. Kempinas, I. Martinaitytė, S. Kruopis ir kiti. Grupės "Geros blogybės" (kurios vienu iš narių tuomet buvo Gintautas) 1992-ųjų parodą pavadinęs "Prisiminimo prisiminimu", dailininkas kiek nostalgiškai gręžiasi į savo aktyvaus kūrybinio kelio pradžią, pirminį kūrybinį impulsą, kurio brandžiu vaisiumi galima vadinti ir šią tapybos parodą.

Per parodos atidarymą pristatytas G. Vaičio kūrybos darbų katalogas, leidžiantis įvertinti tapytojo patirtį, meninę intuiciją, atspirties taškus ir artimiausias temas. Besižvalgant tapytojo studijoje ar vartant katalogą, kyla nemažai klausimų, į kuriuos paprašiau atsakyti patį autorių.

V. V.: Žvelgiant į "glamžytąsias" tapybos drobes ("Picasso Rap", 1998; "Nardymai į save", 1998; "Mutantas", 2001) kyla keletas klausimų. Pirma, jų paveikumą, rodos, sukuria formos prieštara – aiškus paveikslo plokštumos skaidymas į stačiakampius (tvarkingai sulankstytas ir po to išskleistas popieriaus lapas) bei atsitiktiniai suglamžyto popieriaus linkiai. Kaip atradote tokį komponavimo būdą ir ką jis jums reiškia?

Ekspozicijos fragmentas

G. V.: Dar studijų laikais daug rašydavau laiškų, ir tuo metu didelį įspūdį padarė Kazio Varnelio paroda, eksponuota Vilniuje. Tad tokios skirtingos patirtys pasąmonėje susilydė į vieną… baigiamąjį darbą Dailės akademijoje. Didžiulis domėjimasis abstrakčiuoju menu, bet kartu noras kūryboje remtis tik savo patirtimi, išgyvenimais – mano varomoji jėga. Tarkim, dažnai konkretų išgyvenimą ar vaizdinį supaprastinu iki ženklo, ieškodamas filosofinės abstrakcijos, universumo, leidžiančio būti suprastam žiūrovo.

V. V.: Minėtu principu komponuotuose tapybos darbuose (tai ryšku ir Klaipėdoje vykusios parodos "Fragmentai" ekspozicijoje) itin reikšminga yra spalva: paveiksluose dominuoja viena spalva su jos pustoniais ir atspalviais ir tik retsykiais pro ją prasiskverbia kontrastuojančios spalvos lopinėlis.

G. V.: Tai bandymas koncentruotis į vieną spalvą, kuri jungia kūrinį lyg vientisą išgyvenimą, vieną nuotaiką. Kartu apsivelku tariamus tramdomuosius marškinius, kad suvaldyčiau save. Kita vertus, tai savanoriškas užduoties apsunkinimas apsibrėžiant žaidybinio lauko ratą.

V. V.: "Nardymų į save" diptike gan laisvą geometrinės abstrakcijos potėpį sukrečia figūrinės realistinės tapybos ir koliažo inkliuzai... Tai dar viena tapybinės raiškos prieštara (šalia lankstymo ir glamžymo principo).

G. V.: Tiesiog negaliu nustygti vienoje vietoje. Tai mano pliusas ir kartu minusas. Atradęs sau kažką nauja, negaliu ilgai toje vietoje užsibūti ir tuoj prisigalvoju naujų ieškojimų, žaidimų, problemų… Jei mane kas jaudina, neduoda ramybės, imuosi plėsti savo tapybinio žaidimo ribas, kitąkart rizikuodamas būti neatpažintas. Juk yra tokia nuomonė, kad geras tas kūrėjas, kurio braižas jį identifikuoja.

V. V.: Koks atsitiktinumo ir konstruktyvaus bei nuoseklaus požiūrio santykis Jūsų kūryboje (pavyzdžiui, kūriniuose "Ugnis-Finalas" ar "Ekologinio peizažo beieškant")?

G. V.: Atsitiktinumą aš siečiau su jausmais, gamtos stichija, nulemiančia nepakartojamumą, o konstruktyvūs elementai – tai kaip logika ir protas, kurio gamtoje taip paprastai nesimato. Jie abu natūraliai yra mano dalis, egzistuoja mane supančiame pasaulyje. Mano kūryboje šios dvi jėgos kasdien rungiasi: kuri svarbesnė ir kuri turi dominuoti? Pavyzdžiui "Ugnis-Finalas" buvo logiškai išmąstyta kompozicija, bet niekaip negalėjau rasti galutinio sprendimo. Pavargęs nuo kūrybinės kančios sumaniau atsisveikinti su kūriniu ir išsinešęs jį į kiemą padegiau. Netikėtai kūrinys ėmė "spręstis" ugnies liepsnose. Man tik beliko laiku sustabdyti, užgesinti ugnį, ir kūrinys buvo baigtas. Ugnies garbei ir pavadinau"Ugnis – Finalas". Ugnis yra ir kūrinio "Ekologinis peizažas..." bendraautoris. Mėgstu ką nors pasikviesti kūrinio baigties režisūrai.

V. V.: Viename paskutiniųjų "Klonuotosios tapybos" ciklų, kurių dalis šiuo metu eksponuojama Kaune, Jūs, rodos, bėgate, bet lyg ir tyčia neišsilaisvinate iš geometrinio bei spalvinio parametro...

G. V.: Paskutinis ciklas, kaip ir ankstesnieji, nulemtas dviejų stichijų kovos, priešpriešos. Aiški geometrinė struktūra – lyg karkasas, ant kurio žaidžiu spalvomis. Ilgai bandžiau prisijaukinti tapybą akrilu. Šiame cikle galiu išlaisvinti savo spalvines emocines nuotaikas.