Grimo opera dramos scenoje

Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis D. Matvejevo nuotr.

2004 m. Antano Kučinsko "Grimo opera" buvo sukurta festivalio "Gaida" užsakymu. Jos pirmo varianto neteko matyti, o tai, ką teatro menininkai šį savaitgalį parodė Nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje, galime vadinti drąsiu bandymu stilistiškai naujomis priemonėmis sujungti operą ir dramos teatrą. Trys aktoriai, vilkintys baltais chalatais, veidai be grimo, stovi prie stalo-pulto, o jiems diriguoja pats kompozitorius. Šiame OKT/Vilniaus miesto teatro spektaklyje apie teatrines metamorfozes prabylama "antiteatrinėmis" priemonėmis: Aktorės, Balerinos ir Dainininko, grimuotų nuo mažo iki seno, įvaizdžių galerija pasitelkus videomontažą demonstruojama ekrane, o grimuoto personažo ir gyvo žmogaus santykis išgaunamas aktoriams keičiant (moduliuojant) balsus. Tad galima sakyti, kad "Grimo operoje" ypač svarbus videoteatras – žanras, kurio link jau ne pirmi metai juda daugelis lietuvių režisierių.

Pagrindinė kūrinio autorė – Birutė Mar (Marcinkevičiūtė). Nepaisant raiškaus vaizdo ir muzikos, jos parinktas ir sukomponuotas tekstas atrodo kaip vienas svarbiausių spektaklio segmentų. Autorė gal kiek ir per daug pasitikėjo operos "operiškumu": manydama, kad libretui pakanka fabulinės seno ir jauno įvaizdžių sekos, nesuteikė jai griežtesnės dramaturginės tekstinės raidos, ir seklūs tekstai pagimdė tam tikrą pasikartojimų monotoniją. Pati savaime dramatiška situacija tikrojo teatro dar niekada nesukūrė, todėl šį ypač įdomų sumanymą buvo galima išryškinti pirmiausia atskleidžiant situacijos dramatizmą.

Kompozitorius Antanas Kučinskas tokiai sceninei situacijai sukūrė įtaigią ir šiuolaikišką muziką, kuri priverčia filosofiškai "stebėti" kintantį ir kartu tik besikartojantį scenos žmonių – aktorės, balerinos ir dainininko – gyvenimą. Tačiau cikliškai, "uždaro rato" muzikinei kompozicijai pritrūko papildomų dramaturginių linijų ir melodijų, kurios artėtų prie tam tikro teminio finalo. Jos kartu su kiek kitokiu paties dirigento įvaizdžiu galėjo pagyvinti sceninę situaciją ir suteikti jai dramaturginio aštrumo.

Aktoriai Rasa Samuolytė, Birutė Mar ir Dainius Gavenonis "Grimo operoje" išties turėjo daug galimybių pademonstruoti savo profesinius sugebėjimus. Pirmiausia jie tapo kantriais grimo dailininkių Jolantos Rimkutės, Lauros Kreivytės ir Dalios Jovaišienės modeliais. Jie nei prapliko, nei suseno, nors nuo veidų jiems teko nusiplauti ne vieną kilogramą grimo. Įveikę pirmąjį – vizualųjį – etapą, čia, scenoje, jie turėjo įkūnyti tikrąjį personažų pavidalą naudodami vien tik balsų diapazonus, retsykiais – minimalų judesį. Pirmose scenose triuškinamai įtaigi B. Mar pabaigoje tarytum išsikvėpė, jos balse pasigirdo imitacinių gaidelių. Tuo tarpu Rasa Samuolytė neforsuodama ir veikėjų "nesuvaidindama" kiekvienai savo herojei suteikė autentiškos gyvybės ir sukūrė seriją monodramų. Aktorė tarytum iš trupinių sulipdė savo moteris, žvelgdama į jas tarsi iš tam tikros distancijos ir nebijodama pasijausti keistai ar nepatogiai. Dainius Gavenonis čia – transformacijų meistras, tačiau sėkmingiausiai ir įtaigiausiai suskambėjo jo amžiaus veikėjų "pavidalai".

Visi "Grimo operos" kūrėjai vienodai svarbūs. Scenografė Jūratė Paulėkaitė, videomenininkas Andrius Jakučionis, fotografas Dmitrijus Matvejevas, grimuotojos J. Rimkutė, L. Kreivytė ir D. Jovaišienė regimi viso veiksmo metu. J. Paulėkaitė žino, ką ir kur apnuoginti (šiuo atveju – laidus), kam ir kada – grimo priemonių miestui – suteikti konstruktyvumo. Galvos kontūrai ant balto ekrano žiba neoninėmis šviesomis ir padeda rastis mūsų laikų portretų galerijai. D. Matvejevas, garsėjantis ne tik kaip teatro fotografas, bet ir kaip portretistas, šioje operoje pademonstravo autorinės fotografijos klasę, A. Jakučionis, montuodamas vaizdus, mokėjo laiku ir šmaikščiai pamerkti personažams akį, o kosmetinius buteliukus ant stalo paversti atskiru miestu su gatve, vedančia "ten" – į teatro nežinomybę. Grimo dailininkės atliko bene didžiausią darbą – kartais užtekdavo parodyti vieną ar kitą portretą, ir salė leipo juoku. Režisieriaus Oskaro Koršunovo čia būta nedaug, tačiau tai, kad sutartinai dirbanti komanda "paskutiniam patepimui" pasikvietė būtent šį menininką – neabejotina sėkmė, tiksliau, naujo gyvenimo, naujų sumanymų pradžia.