Kuprota svajonių baimė

Režisieriaus Ango Lee sukurtas "Kuprotas kalnas" ("Brokeback Mountain", JAV, 2005) anonsuojamas kaip filmas apie dviejų kaubojų meilę. Ką gi – tokia reklama atbaido nemažai žiūrovų, kurie į TOKĮ filmą niekada neis. Ir gerai. Nes jei eini į filmą, turi eiti atmerktomis akimis, pasiryžęs pamatyti tai, ko galbūt nesi patyręs, nesupranti ir nežinai, ar suprasi. Išankstinės nuostatos padaro tave aklą ir kurčią – ką ekrane berodytų, matai tik tai, ko nenori matyti, ir erziniesi. Kam kankintis? Jei viską iš anksto žinai, neverta net bandyti.

Mane kinas žavi būtent patirčių ir vaizdų įvairove – tuo, kad potencialiai kine gali nutikti bet kas. "Kuprotas kalnas" šiuo požiūriu nėra stebuklas – jame nenutinka nieko, kas negalėtų nutikti kokioje nors Kulautuvoje (ką jau kalbėti apie kinematografines naujoves). Taip, besibučiuojantys ir galiausiai į vienas kito glėbį puolantys piemenys gal ir nėra tipiškas provincijos vaizdelis, bet tai tik keli trumpi epizodai. Visą filmą herojai tik ir stengiasi gyventi "kaip normalūs", du kartus per metus ištrūkdami "į žvejybą" – pabūti laisvi laukinėje gamtoje. Tai greičiau filmas apie svajones ir viltis, kurias mes patys užslopiname pasiduodami kasdienei rutinai ir stereotipiniam įsivaizdavimui, kaip turi būti. Apie tai, kad baimė elgtis kitaip, nei įprasta, nenoras išsiskirti, rizikuoti, įsipareigoti galiausiai mus paverčia svetimais šiame pasaulyje – ne tik bendraujant su šeima ir aplinkiniais, bet ir su pačiu savimi.

Ne, tai nėra niūrus filmas, nors laimingos pabaigos tikėtis neverta. Tad kuo gi jis ypatingas, kodėl sulaukė tiek susidomėjimo ir apdovanojimų? Manyčiau, kad būtent savo normalumu. Visai nesvarbu, kad pagrindiniai herojai – vyrai, tačiau jų neišsipildžiusio bendro gyvenimo tragedija universali. Ši meilės istorija papasakota ramiai, sklandžiai ir tiksliai. Lygiai taip pat subtiliai ir neperspausdami, bet išlaikydami savo netašytų personažų šiurkštumą vaidina ir filmo aktoriai – Heathas Ledgeris (Enisas) ir Jake’as Gyllenhaalas (Džekas). Jų drama parodoma pabrėžiant ne išskirtinumą, bet paprastumą, net tipiškumą. "Žinai, aš ne iškrypėlis", – pareiškia Enis po audringos nakties. "Ir aš ne, – atsako Džekas. – Trumpalaikis dalykas. Mudviejų reikalas, ne kitų."

Tačiau tai tampa kitų reikalu – ypač todėl, kad tie "kiti" tūno mūsų viduje ir net tiesiogiai nesusidūrę su neigiama nuomone mes jau bandome nukreipti gyvenimą į "teisingas" vėžes. Dar vaikystėje Enisą ir jo brolį tėvas specialiai vedė pasižiūrėti į užmuštus kartu gyvenusius kaubojus – ir šitas šmėkliškas vaizdas kaip rūgštis įsigraužė į atmintį. Anksti tėvų netekęs Enisas užaugo nekalbus, grubus ir kartu prisitaikantis prie bet kokių gyvenimo sąlygų. Kai kartu su tokiu pat vargo vaikiu Džeku įsidarbina visai vasarai ganyti avis ant Kuproto kalno, jie abu tėra devyniolikmečiai.

1963 metai, Vajomingas. Tarsi atsitiktinai gimusio artumo abu vaikinai nevertina, ir pasibaigus sutarčiai kiekvienas nueina savo keliu. Veda, susilaukia vaikų ir ketverius metus vienas apie kitą nieko nežino. O susitikus jausmas prasiveržia griaudamas visas išorines užtvaras, bet nepajėgdamas sugriauti vidinių. Tai filmas apie norą susigrąžinti prarastą rojų ir baimę jame apsigyventi.

Ši (ne)paprasta istorija rutuliojasi gražiai nufilmuotame kalnų peizaže skambant įkvepiančiai muzikai. Paskutiniai filmo kadrai suvirpina net labiausiai surambėjusias sielas, priversdami gailėtis visų kažkada paaukotų svajonių.

Susimąstęs Simonas Ližė