Iš pradžių visada yra kraštovaizdis

Annie Proulx septyniasdešimt vieneri ir daug kas jos gyvenime atsitiko per vėlai. Įžengusi į šeštą dešimtį, ji išleido pirmą savo knygą ir buvo apdovanota Pulitzerio premija. Sulaukusi šešiasdešimties ji apsigyveno vietoje, apie kurią visada svajojo.

Annie Proulx namų Vajomingo kalnuose knygų lentynoje galima rasti maltos mėsos patiekalų receptų, patarimų, kaip sutaisyti sulaužytą pypkės kaklelį, 1925 m. išleistą knygą apie gyvūnus – karo didvyrius, žargonų žodyną, 3-iojo dešimtmečio kišeninių patarimų knygų, pavyzdžiui, apie tai, kaip iš veido nustatyti žmogaus charakterį. Ne pirmą dešimtį metų rašytoja keliauja po JAV senu furgonu, kurio bagažinę užpildo radiniais, aptiktais antikvariatuose ir blusų turguose. Ji kolekcionuoja ne tik knygas, bet ir sakinius, kvapus ir skonius. Paskui visa tai atsiduria jos knygose.

Edna Annie Proulx gimė 1935 m. Konektikute – pirmoji iš penkių seserų. Jos motina mėgo tapyti peizažus ir pasakoti istorijas. Būsimos rašytojos tėvas padarė amerikietišką karjerą – pradėjęs pasiuntinuku, jis tapo didžiulio fabriko viceprezidentu. Dėl jo darbo šeima kraustėsi dešimtis kartų: Konektikutas, Šiaurės Karolina, Niujorko valstija, Vermontas, Mainas, naujoji Anglija… Jau vaikystėje Annie daug pamatė ir išmoko gyventi mažuose miesteliuose ir kaimuose. Mergaitė daug skaitė ir svajojo apie nuotykius. Rašytoja prisimena: "Kai aš augau, moterys neslidinėjo, nekilo į kalnus, neplaukė baidarėmis. Svajojau turėti brolį, kad su juo kartu galėčiau visu tuo užsiimti."

Turėjo praeiti daug laiko, kad Annie suprastų, jog nėra sukurta dviem dalykams – vedyboms ir gyvenimui mieste. Prireikė trijų bandymų, kad ji įsitikintų, jog vedybinis gyvenimas – ne jai. Dėl pirmojo vyro Annie metė koledžą būdama dvidešimties. Su juo išsiskyrė netrukus po dukters Silvijos gimimo. Mergaitę auklėjo tėvas (po daugelio metų Proulx dedikavo jai savo pirmąjį romaną). Antrųjų vedybų ji nemėgsta prisiminti – labai greitai liko viena su dviem sūnumis. Iš trečiųjų atsirado dar vienas sūnus. Tik tada ji nusprendė, kad daugiau bandymų nebebus: "Augau tada, kai paprasčiausiai buvo privaloma ištekėti, o aš, akivaizdu, buvau prasta mokinė. Galų gale turėjau pripažinti, kad netinku tradicinei šeimai. Laiminga šeimynėlė ir mylintis vyras skirti ne man."

Septintajame dešimtmetyje Proulx pratęsė studijas. Ji pasirinko istoriją Vermonto universitete. Vėliau pradėjo mokslininkės karjerą Monrealyje. Ji tyrinėjo ekonominę renesanso, senosios Kinijos ir šiaurės Kanados istoriją. Monrealyje praleisti metai – vienintelis jos gyvenimo momentas, kai ji jautėsi laiminga mieste. Tai buvo bohemiškas gyvenimas ties skurdo riba, bet tarp daugybės draugų. Tačiau ją nuolat traukė kaimas. Kartu su sūnumis ji įsikūrė mažame Vermonto valstijos miestelyje Veršire.

Pirmuosius apsakymus Proulx parašė būdama dvidešimties, debiutinės knygos pasirodymo teko palaukti dar trisdešimt metų. Proulx turėjo išlaikyti save ir vaikus. Kaime, neturėdama jokių šansų gauti mokytojos darbą, ji pradeda dirbti žurnaliste. Rašo apie obuolius, peles, virtuvę, statybas. Ją domina tradiciniai namų ūkio vedimo būdai. Iki šiol galima rasti jos knygų apie tai, kaip gaminti obuolių pyragą, mėsos patiekalus ar auginti salotas. Ji rašo apie tai, kas ją supa ir apie ką ji gerai išmano, o visus patarimus pirmiausiai išbando savo namuose.

Gyvenimas kaime suteikia galimybę patirti tai, ko stigo vaikystėje: slidinėti, plaukioti baidarėmis, žvejoti, medžioti paukščius. Pirmieji Proulx apsakymai ir yra apie žvejybą ir medžioklę. Juos išspausdino "Gray’s Sport Journal" – nuo 8-ojo dešimtmečio leidžiamas ketvirtinis žurnalas apie laukinę gamtą ir kruvinus sportus. Šios publikacijos padrąsina ją rimtai ima galvoti apie rašymą. Dar rimčiau apie tai Proulx susimąsto, kai iš namų išsikrausto jauniausias sūnus. Pagaliau ji yra viena, turi laiko: įsimeta į furgono bagažinę miegmaišį, šiek tiek darbužių ir perkerta Ameriką skersai ir išilgai. Ji renka knygas, piešia peizažus, bet pirmiausia klausosi: "Tam tikro amžiaus moterys tampa nematomos. Todėl galėjau sukinėtis aplinkui ir niekas nekreipdavo į mane dėmesio. Sėdėdavau tamsiuose baruose ir klausydavausi, apie ką kalba žmonės. Girdėjau neįtikėtinų dalykų, kartą šalia manęs net buvo planuojama žmogžudystė." Dėl to pasiklausymo jos prozos kalba tokia realistiška, perteikia vietinių dialektų skonį.

Sulaukusi 53 metų, Proulx išleido pirmąjį apsakymų rinkinį "Širdies dainos". Leidėjas iškart pasiūlė parašyti romaną, tačiau ji tik nusijuokė: esą ji gerai jaučiasi tik rašydama mažas formas. Tačiau pamačiusi Didžiosios depresijos laikų atvirukus, kuriuose užfiksuoti pabėgę kaliniai, ji suvokė, kad jau turi romano sumanymą. Ji nieko nežinojo apie fotografijoje pavaizduotą vyrą, tačiau jo veidas padiktavo kelių dešimčių fermerių šeimos istoriją – ekonominės sąlygos ir sūnaus nusikaltimas lėtai sužlugdė šeimą.

Iš pradžių visada yra kraštovaizdis, jį Proulx įsimyli iškart. Paskui ateina personažas, jo vieta istorijoje ir visuomenėje. Rašytoja perdėtai rūpinasi realizmu – socialiniu, papročių, kalbos. Ji prirašo sąsiuvinius išgirstų sakinių ir terminų.

Laukinė gamta užima garbingą vietą amerikiečių mitologijoje, yra išgarsinta literatūros ir vesternų. Proulx neatsisako šios tradicijos, tačiau jos knygose gamta jau nėra žmogaus priešas, greičiau – jo auka. Ne rūstus klimatas pagadina "Uosto kronikų" ar "Atvirukų" herojus, bet ekonominės sąlygos ir visuomenės prietarai.

Gyvenimas kaime Proulx yra rašymo sąlyga. Ji pasirinko kaimą, norėdama būti arčiau tikrosios Amerikos, bet kartu arčiau ir tos žiauriosios: "Grynas oras, gražūs vaizdai, mažos bendruomenės. Taip, tai gyvenimo kaime dalis. Tačiau yra ir vietinių ekologinių sistemų žlugimas, tradicinių pragyvenimo lėšų išnykimas, siauri horizontai. Beprasmiški nusikaltimai, šaudymas mokyklose ar žudymas žmonių, kurie kuo nors skiriasi, dažniausiai vyksta kaime. Miestuose ir priemiesčiuose tarp liberaliosios vidurinės klasės žmonių gyvenantys literatūros kritikai neturi žalio supratimo apie kaimiškojo gyvenimo reikalavimus ir spaudimą."

Kiekviena Proulx knyga yra įvykis ir sulaukia apdovanojimų. Ji buvo pirmoji moteris, gavusi prestižinį "PEN/ Faulkner Award for Fiction" apdovanojimą už "Atvirukus", po "Uosto kronikų" ji tapo literatūros elito dalimi, nes romanas pelnė ir Pulitzerio, ir "National Book Award" premijas. Bestseleriu tapusi knyga buvo ekranizuota: Lasse Hallstromo filme pagrindinius vaidmenis sukūrė Kevinas Spacey ir Julianne Moore.

Iš visų kraštovaizdžių, kuriuos ji pamilo, svarbiausi yra Vajomingo – rečiausiai apgyvendintos JAV valstijos – kalnai. Ji ten persikelia 1995-aisiais. Būtent ten, viename kaimo barų, ji pastebėjo vyriškį, stebintį biliardą žaidžiančius vaikinus. Iš pradžių rašytoja pamanė, kad jis ieško sūnaus. Tačiau kažkas jo žvilgsnyje privertė Proulx susimąstyti apie tai, ką reiškė būti gėjumi 7-ojo dešimtmečio Vajominge. Be jokių abejonių, turėjo būti sunku. Rašydama apsakymą "Kuprotas kalnas", ji nemanė, kad jis kada nors bus ekranizuotas. Tai buvo vienas tų sunkiai rašomų apsakymų – 20 puslapių per šešis mėnesius: "Turėjau perprasti tų dviejų jaunų, paprastų vaikinų, kurie įsimyli vienas kitą, protus. Tai nebuvo lengva pagyvenusiai heteroseksualiai moteriai."

Apsakymą iškart išspausdino prestižinis "New Yorker", jis buvo apdovanotas O’Henry premija ir "National Magazine Award". Scenaristė Diana Ossana iškart įsigijo ekranizavimo teises. Tačiau kad filmas atsirastų, prireikė net septynerių metų.

Proulx piktinasi: "Tai ne gėjų vesternas, tai ne kaubojų meilės romanas!" Filmui ir apsakymui prikabinta etiketė ją labai nervina: "Tai pasakojimas apie du vargšus sutrikusius vaikus, nesugebančius išsikalbėti, ir apie situaciją, kurios jie nesitikėjo, nesupranta ir prie kurios nesugeba prisitaikyti. Žinoma, Džekas ir Enisas pasiduoda kaubojaus mitui, bet panašiai elgiasi daug žmonių." Iš pradžių rašytoja bijojo, kad filme išnyks peizažas, bus pakeisti dialogai, sušvelnintas seksas. Prieš susitikdama su režisieriumi Angu Lee ji buvo kupina įtarimų: "Kažkuriuo momentu jis prisiminė, kad neseniai neteko tėvo. Iš to, kaip jis kalbėjo, supratau, kad dalį gedulo jis perkels į filmą. Manau, kad taip ir atsitiko." Rašytojos nuojauta nenuvylė – režisieriui pavyko perteikti apsakyme dominuojantį nebesugrąžinamo praradimo jausmą. Kai jos klausia, ar nebijo, kad filmas ką nors įžeis, Proulx atsako: "Vieninteliai, kuriems filmas gali sukelti problemų, yra tie žmonės, kurie nepasitiki savimi ir savo seksualumu. Džekas ir Enisas, be abejo, turėtų problemų."

Pagal Julijos Pankow straipsnį parengė Kora Ročkienė