Pornografija, rolmopsai ir geležinis dantis

Vita Gelūnienė. "Laimingos dienos". 2005 m.

Lietuvos dailininkų sąjungos pirmininkas V. Krutinis sukvietė pastaraisiais metais nusipelniusius dailininkus, norėdamas įteikti jiems auksinių (o gal paauksuotų) garbės ženklelių. Liepė atsivežti savo darbų Dailininkų sąjungai "papuošti". Visi ir atsivežė, iškabino. V. Gelūnienė irgi pakabino savo gobeleną. Nuėjo gerti kavos. Po pusvalandžio jai skambina: "Greičiau ateik ir nusiimk." – "O kas negerai?" – "Tai ką, pati nesupranti?" – "Ką, meninis lygis netinkamas, ar kas?" – "Tai pornografija kažkokia, ką žiniasklaida pasakys!", ir panašiai. Kai nuėjo nusikabinti, darbas ir be jos jau buvo paslaugiai nukabintas. Gobelene žydrame fone pavaizduoti nuogi vyras ir moteris, stovintys greta vienas kito, atsisukę į žiūrovą. Vienas pažįstamas dailininkas taip pakomentavo pirmininko reakciją: "Tai gal jis tikros pornografijos nėra matęs? Gal jį reikėtų supažindinti?" Ženklelį V. Gelūnienei vis dėlto įteikė – mat tie ženkleliai sunumeruoti buvo. Už "pornografinius" laimėjimus.

Buvau pakviesta į Vilniaus knygų mugės atidarymą, kuris, kaip buvo pranešta, neva surengtas rašytojams, atvykusiems iš užsienio. Labai apsidžiaugiau, pamaniau: puiki proga pabendrauti su rašytojais iš svetur – retai tokia pasitaiko. Į "balių" atvykau pavėlavusi gal penkias minutes. Taikomosios dailės muziejuje, tarp senų gobelenų, senų baldų, paveikslų ir auksu siuvinėtų šventikų drabužių bei maistu nuklotų stalų jau rijo ir gėrė didžiulė beveidė, bevardė minia. (Restauracijos centro darbuotoja paskui man sakė: "O varge, mūsų gobelenai vėl prisigėrė maisto kvapo, juos vėl kandys užpuls!") Niekas nebuvo prisisegęs ženklelių su pavardėmis. Niekas nieko su niekuo nesupažindino. Siaubingai garsiai grojo džiazą, susikalbėti bet kokiu atveju būtų buvę neįmanoma, o be to, visi visą laiką nieko daugiau neveikė, tik valgė. Prie R. Rastausko, užkandžiaujančio rolmopsais, kaip visada, per amžių amžius, kibo jaunos merginos. Susitikau dar du menininkus ir vieną dizainerį – buvo malonu, bet norėjosi ir su naujais žmonėmis, ir su rašytojais susipažinti. Kadangi segėjau "kontroversišką" sijoną, į vakaro pabaigą susipažinau tik su kažkokiu gražiai nuaugusiu fizikos dėstytoju geležiniu dantim, kuris buvo nepatenkintas savo profesija (o greičiausiai ir savo šeima) ir prisipažino, kad verčiau gyvenime būtų norėjęs "prakalbinti medį".

Intelektualiausiu Lietuvos laikraščiu save vadinančiuose "Šiaurės Atėnuose" ir toliau aktyviai ir atvirai, nors ir anonimiškai, propaguojama mizoginija, taip pat skelbiama (Nr. 8), kad kultūros, girdi, pas mus yra per daug, jau alergija nuo jos, o valgyti sriubą, kepsnį ir desertą iš skirtingų lėkščių (rašoma "indų") ir dar su skirtingais įrankiais yra šlykštus ir gėdingas snobizmas. Pasirodo, visi turėtų lakti iš to paties "indo" kaip šunys, tada nebebūtų "butaforijos", atsirastų gyvenime nesuvaidinto, neapsimesto tikrumo.

Pilies gatvės knygyne, mano gal be reikalo pavadintame "tolerancijos oaze" (žr. sausio 6 d. "7MD"), nupigintų knygų skyrelyje "Krikščionybės kelias į Lietuvą" jau patrauktas gerokai atokiau nuo "100 įtakingiausių homoseksualistų ir lesbiečių pasaulio istorijoje". Kažkas, matyt, "susigriebė". Tačiau vienas geras dalykas: Valeri Solanas "Vyrų išnaikinimo draugijos manifestas" iš savipagalbos lentynos jau išpirktas! Tai suteikia vilties.

Paulina Pukytė