Kinas

Visada gali būti dar blogiau

56-ajai Berlinalei pasibaigus

Živilė Pipinytė

iliustracija
"Capote"

Pabaiga. Pradžia Nr. 8 (697)

Festivalyje visada lauki to kartais vienintelio filmo, kuris vėl privers patikėti kino gyvybingumu ir prasme, kuris įrodys, kad visas dešimties dienų maratonas po kino sales nebuvo beprasmis. Šiuo požiūriu šiųmetinė Berlinalė nebuvo pati sėkmingiausia. Ryškių filmų aiškiai pristigo ir konkursui, ir "Panoramai". Tačiau keli įspūdžiai nepalieka iki šiol. Pirmiausia tai netikėtas Bennetto Millerio filmas "Capote" ir didis rašytoją įkūnijusio Philipo Seymouro Hoffmano vaidmuo. Netikėtas, nes jame nerasime jokių įprastų biografinio filmo stereotipų. Filmo (jo pagrindas – Geraldo Clarke’o plunksnos rašytojo biografija) kūrėjai pasirenka vieną, gal patį ryškiausią Capote’s biografijos tarpsnį, kai susidomėjęs 1959-ųjų žiemą mažame provincijos miestelyje įvykdyta šaltakraujiška žmogžudyste paprastoje amerikiečių šeimoje, jis išvysta rašyti reportažo apie tai, kaip vietiniai gyventojai reaguoja į nusikaltimą, kurio aukomis galėjo tapti kiekvienas iš jų. Iš kelionės, kurioje jį lydėjo vaikystės draugė ir garsi rašytoja Harper Lee (ir pas mus žinomo romano "Užmušti strazdą" autorė), netikėtai gimė ilgus šešerius metus rašytas romanas "Šaltu krauju", davęs pradžią visai vadinamajai fakto literatūrai, dabar tokiai populiariai. (Capote naują žanrą pavadino non-fictional novel.) Šis romanas atnešė rašytojui milijonus ir vietą literatūros istorijoje. Tačiau tai – sausi faktai, o filmo kūrėjus domina tai, kas iš tiesų uždėjo atspaudą rašytojo likimui, juk neatsitiktinai po to jis gyveno dar beveik dvidešimt metų, bet nesugebėjo baigti nė vieno didelio kūrinio.

Tačiau žiūrint filmą gal net ir nesvarbu, kad jo herojus yra žaviųjų "Pusryčių pas Tifani" autorius, Marilyn Monroe draugas, kelių garsių filmų scenaristas, Niujorko grietinėlės numylėtinis, vienas pirmųjų savo homoseksualizmo neslėpusių kūrėjų. Ir net ne tai, kad žiūrovas tarsi dalyvauja skausmingame, bet kartu paslaptingame knygos gimimo procese. Svarbiausia, kad žmogus, atsidūręs akistatoje su nusikaltimu ir nusikaltėliais, juose atpažįsta save – savo baimes, patirtį, abejones. Tas akistatos momentas labai svarbus, nes iš jo seka susižavėjimas vienu iš nusikaltėlių – pusiau airiu, pusiau indėnu dar jaunystėje sužalotomis kojomis, kuris atiduoda rašytojui savo dienoraščius, sužadina ne tik jo gailestį, bet gal ir meilę. Rašydamas romaną, kurio baigimas beveik sutapo su mirties bausmės įvykdymu nusikaltėliams (paradoksas, bet tai turėjo būti ir logiška romano pabaiga, nes už nusikaltimą reikia nubausti), Capote’s patiria didžiausią savo gyvenimo išbandymą. Susidūrimas su nusikaltimu, kurio schema, priežastys ir padariniai romane Capote’e atskleisti matematiškai tiksliai ir skaidriai, tampa savotiška jo skaistykla. Regis, Capote jau nebegali gyventi nuolat nesugrįždamas pas savo herojus, nes antraip gyvenimas pasirodys tuščias ir bespalvis, tačiau jis pats suvokia tos traukos pragaištingumą. Tai itin akivaizdu bausmės vykdymo epizode: romano "herojai" pareikalavo, kad jis dalyvautų egzekucijoje, filme Capote viską stebi slapčia, gaubiamas tamsos ir negalėdamas suvaldyti ašarų. Akivaizdu, kad jis nebegalės grįžti į tą gyvenimą, kuris buvo prieš tai – su vakarėliais, intelektualiais pokalbiais, ištikimais draugais ir meilužiais, daugybe kasdieniškų malonumų. Akistata su mirtimi paženklina rašytoją, atveria jam keistą tuštumą. Savimi ir prabangiais drabužiais nuolat besigrožintis filmo pradžios narcizas, iš pradžių pašiurpinęs padorius provincijos gyventojus ne tik drabužiais, manieromis, bet ir keistu aukštu balsu ir manieringa eisena, keičiasi žiūrovų akyse. Neįtikėtina, bet aukšto ūgio ir tvirto sudėjimo Philipas Seymouras Hoffmanas priverčia pamiršti apie tai, kad tikrasis Capote buvo menkutis, berniukiškos povyzos, trapios neurotiko išvaizdos. Tai jau nebesvarbu, nes iš ekrano sklinda originalios, gilios, sudėtingos ir spalvingos asmenybės žavesys. Dar pasikartosiu – Milleris ir Hoffmanas kuria ne biografinį filmą ir net ne filmą apie rašytojo ir žudiko abipusę trauką, bet filmą apie rašytojo atsakomybę. Tai ir kelionė į kūrėjo sielos užkaborius, kur viskas gali tapti žodžiu, bet gali ir nuodu, anekdotu ir kančia, nuotykiu ir tragedija. Filmo "Capote" kūrėjams pavyksta perteikti tą transgresijos būseną ir atmosferą kartu nieko nesureikšminant, dažniau klausiant savęs ir žiūrovų, argi jums taip nebuvo? Filmo konvenciją puikiai perteikia vienas jo pradžios epizodų, kai juodaodis traukinio palydovas beveik su ašaromis akyse dėkoja susijaudinusiam Capote’i už jo paskutinę knygą, bet šios scenos liudininkė Harper Lee greitai perpranta esmę ir juokdamasi sako rašytojui: "Tu jam užmokėjai!".

Pabuvusi "Talent Campus" ir neseniai įkurto Lenkų kino instituto surengtoje diskusijoje apie Krzysztofą Kieślowskį, kurio 10-osios mirties metinės šiemet bus plačiai minimos, supratau, kad ir jis kada nors taps filmo herojumi. Akivaizdu, kad šių dienų kinui labai stinga Kieślowskio, jo žvilgsnio į pasaulį ir kino suvokimo. Apie tai kalbėjo ir diskusijos vedėjas kritikas Peteris Cowie, ir jos dalyviai – režisieriai Agnieszka Holland, Andreasas Veielis, Wimas Wendersas. Reaguodama į repliką, kad garsusis operatorius Christopheris Doyle’as tai pačiai auditorijai prieš kelias dienas prisipažino, jog jo mėgstamiausias filmas yra Kieślowskio "Mėlyna", Holland prisiminė kadaise dėl šio filmo priekaištavusi Kieślowskiui, esą tai primena filosofiją, išdėstytą virėjoms. Ir tuoj pat karčiai pridūrė: "Bet, matyt, dabar ir reikia kurti filosofinius filmus virėjoms".

Šią jos frazę prisiminiau pasižiūrėjusi naujausią kinų režisieriaus Chen Kaige filmą "Pažadas" ("Wuji / The Promise"), kuris nė iš tolo neprimena jo jau klasika tapusių filmų "Didysis paradas" ar "Sudie, mano sugulove". Tai – spalvinga pasaka, kurios siužetą nuolat nustelbia išradingi kompiuterinės animacijos triukai ir baletiniai kovų epizodai, fantastiško grožio kadrai, kuriuos nufilmavo "Sėlinančio tigro ir tūnančio drakono" operatorius Peteris Pau, o pagrindinius vaidmenis kuria jaunos ir neįtikėtinai gražios japonų, kinų, Honkongo ir Pietų Korėjos žvaigždės Hiroyuki Sanada, Jang Dong-Kun, Cecilia Cheung, Nicholas Tse, Liu Ye (patariu įsidėmėti šias pavardes). Pasakos siužetas paprastas: karo lauke sutiktai išbadėjusiai mergaitei pasirodžiusi burtininkė pasiūlo tapti gražiausia ir geidžiamiausia pasaulio princese. Ji taps tokia, jei sutiks niekad nepatirti tikros meilės ir grynos laimės. Mergaitė sutinka. Visa tai, kas atsitiks paskui, ne taip svarbu, kaip per spaudos konferenciją režisieriaus ištarta frazė, kad jis asmeniškai tiki, jog gali pakeisti likimą, jei turi ką mylėti. Paklaustas, kokį patarimą jis duotų pradedančiajam režisieriui, Chen Kaige atsakė: "Sek paskui savo širdį; daryk tai, ką manai esant teisinga; jei tiki pasakojama istorija, vadinasi, tiki savimi". Manau, kad šis receptas tinka ne tik pradedantiesiems.

Berlynas – Vilnius