Kam reikalinga negyva knyga

Ieva Miliukaitė. "Prisiminimų knyga" (dėst. L. Kreivaitienė)

Kam tu perki tas knygas, mano kvailystės neištvėrė bičiulis, susirandi tekstą internete, atsispausdini, jei jau iš ekrano skaityti nepatinka, ir skaitai sau – pigu, praktiška ir greita. Aha, galvoju, tikrai. Atgal į XVIII amžių, kai knygas žmonės pirkdavo būtent tokias – pavieniais lapais ir tik paskui nešdavo pas knygrišius, kad šie įrištų. Kuo pigiau ar kuo brangiau, kuo tvirčiau ar kuo meniškiau – tai priklausė nuo savininko pageidavimų ir pačios knygos. Paskui knygas ėmė įrišinėti spaustuvininkai, pradėję jas leisti didžiuliais tiražais žmonėms, vadinusiems knygą žinių skrynia, geriausiu savo draugu ir nuostabiausiu žmonijos išradimu.

Dabar kiekvienas galime greitai ir pigiai išleisti savo knygą, net ir nujausdami, kad gal ji nieko nepakeis mūsų ir aplinkinių gyvenimuose. Knyga pamažu praranda solidaus informacijos (žinių) saugotojo ir perdavėjo funkcijas, ir nėra čia ko graudintis, tiesiog atsirado daug praktiškesnių skrynelių. Gal knygai tai net į naudą, gal, semdamiesi informacijos iš kitų šaltinių, imsime iš jos reikalauti ne tik įdomaus, išskirtinio teksto, bet pradėsime vertinti ir pačią knygą – kaip atskirą, estetišką objektą, ne tik tylomis saugantį jame įrašytą tekstą? Kalbu apie įrišimą, nugarėlę, viršelį – reikalingus ne tik praktiškai (kad lengvai verstųsi lapai ir greitai neišplyštų), bet ir galinčius būti estetiškomis knygos dalimis.

Galvoti apie knygą kaip apie savarankišką objektą paskatino galerijoje "Akademija" vykusi konceptualios meninės knygrišystės paroda "Negyva knyga". Geras pavadinimas, tiesa? Nors parodos kuratorė Rūta Taukinaitytė-Narbutienė per parodos atidarymą sulaukė ne vieno priekaišto, manau, gerai, kad šiame žodžių junginyje nėra nei kabučių, nei skliaustelių, nei jokių kitų atsiprašinėjimų ir reveransų. Nes "negyva knyga" – knyga, iš kurios atimtas funkcionalumas. Švelniai, užuominomis ar labai grubiai ir akivaizdžiai. Knyga nebyli, nevartoma, neprieinama, sunaudota, nenaudojama, neprijaukinta, nereikalinga, nesuprantama, nepatvari. Netekusi tradicinio pateikimo, struktūros, medžiagos. Kam ji tokia reikalinga? Tam, kad kiltų klausimai. Apie pačią knygą ir jos tolesnę raidą be vienos iš pagrindinių funkcijų. Apie individualią, meninę knygą ir jos reikalingumą. Apie knygrišystę kaip amatą ir kaip meną. Apie knygrišystę Lietuvoje, kažkodėl taip ir neprigijusią, nesukūrusią mokyklos ar stipraus, nuolatinio gerbėjų būrio. Sunku paaiškinti, kodėl tarp lyg ir mylinčių raštą lietuvių knyga retai siejama su išoriniu grožiu, prabanga, beveik nėra meninės knygos gurmanų ir kolekcionierių. Tylūs ir kuklūs šiandieniniai odininkai bei knygrišiai savo negausius darbus eksponuoja lyg tarp kitko, lyg atsiprašinėdami ar iš anksto numanydami, kad didelio visuomenės dėmesio nesulauks.

Gal "Negyva knyga" galėtų būti vienas iš pirmųjų žingsnių, drąsiai reikalaujančių dėmesio knygrišystei? Tai savalaikė ir svarbi pastanga suburti Kaune ir Šiauliuose šio amato besimokančius jaunus žmones kaip menininkus, o ne mėgėjus, dirbančius albumus Kaziuko mugei. Paroda svarbi ir patiems studentams – pažiūrėti į savo darbus bendrame kontekste bei pamąstyti apie knygą, savo amatą ir santykį su juo. (Reikia pripažinti, neretam parodos dalyviui ši užduotis buvo gana sunki.) Pradėti garsiai kalbėti apie knygrišystę nuo studentų darbų buvo logiška ir suprantama publikos atžvilgiu. Abi pusės nėra šios srities profesionalai, ir vieniems, ir kitiems tokios parodos naujiena, tad kiek nedrąsu, keista, nepažįstama. Žodžiu, puiki proga susimąstyti ir pradėti aktyviau kurti bei domėtis vieni kitais.

Jolanta Pakalniškytė. "Reply" (dėst. D.M. Šaulauskaitė)

Kalbant apie šios parodos eksponatus – tai yra Šiaulių universiteto menų fakulteto ir Kauno kolegijos J. Vienožinskio menų fakulteto studentų, studijuojančių meninę odininkystę bei knygrišystę, savarankiški arba su vadovų pagalba sukurti darbai "negyvos knygos" tema. Vilniuje šios specialybės nedėstomos, tačiau čia gimė pati parodos idėja ir iniciatyva – todėl pirmoji paroda surengta būtent čia. Kitas tris savaites paroda "Negyva knyga" vyks Kaune, "Perkūno" namuose, o nuo balandžio 11 d. – Šiaulių universiteto dailės galerijoje.

Žvelgiant į parodos eksponatus reikia pripažinti, kad dauguma jų nėra tiek stiprūs, kad juose vienodai aiški ir ryški būtų konceptuali idėja ir techniškas atlikimas, atskiruose darbuose vyrauja tai viena, tai kita. Taip, tai studentų darbai. Tačiau jokiu būdu nemanyčiau, kad jie neįdomūs. Tradicinė knygos konstrukcija čia ardoma, iškraipoma ar perkuriama. Pakeičiami ar, priešingai, išryškinami svarbiausi jos elementai (paprastai knygos skaitytojų nepastebimi) ir jų funkcijos, atskleidžiami knygos įrišimo proceso etapai. Kai kuriuose darbuose atsisakoma įprastinių knygos medžiagų: odos, kartono, popieriaus, vietoje jų pasitelkiant plastmasę, stiklą, gintarą, akmenis ar kasdienius buities daiktus. Vieni parodos darbai aiškina ir rodo knygrišystės amato niuansus, kiti linkę atskleisti bendresnes temas, knygrišystės kalbą pasitelkdami tik kaip įrankį. Kai kurie kūriniai net gluminančiai drąsūs ir įžūlūs, kiti – nuosaikesni ir nepalyginti kuklesni. Gana stipriai skiriasi ir atlikimo meistriškumas, ir darbų pateikimas. Tačiau galbūt būtent todėl apžiūrinėti juos nėra nuobodu – jų entuziazmas tiesiog reikalauja kontakto, vienokios ar kitokios reakcijos. Tikiu, kad buvo ir bus žiūrovų, kurie su malonumu vieną ar kitą darbą už begėdiškumą ir nepagarbą knygai įmestų į krosnį. Tačiau šie darbai sukurti jaunų žmonių, dirbančių su knyga ir, be abejonės, mylinčių ją, tik nebežinančių, ar mums visiems tos knygos tikrai reikia.

Apskritai paroda žavi savo jaunatviškai drąsia koncepcija ir darbais, kurie greičiausiai neįeis į Lietuvos dailės istorijos chrestomatijas, tačiau turi pakankamai daug galimybių patekti į žiūrovų atmintį, galbūt pirmą kartą pažadindami mintis apie kitokią knygrišystę: laisvą, drąsią ir įdomią.