Ar pirksite pirmą knygą?

V. Bubelytės nuotr.

Skambučių centro "Fonitel" atlikta apklausa teigia, kad 62 proc. lietuvių nebeperka knygų, o 66 proc. apklaustų respondentų per sausio mėnesį neperskaitė nė vienos knygos. Taip pat dauguma lietuvių, užuot pirkę naujas knygas, mieliau jas skolinasi iš draugų ir bibliotekų arba skaito internete.

Vilniaus knygų mugėms išnykimas negresia. Tai neblogai iliustruoja ir "Litexpo" parodų rūmų internetinio tinklalapio statistika – lankytojų ir kviečiamų autorių daugėja, o mugių ekspozicinis plotas plečiasi. Jokių sunykimo ženklų nerodė ir vasario 23–26 d. Vilniaus knygų mugė, vykusi kartu su Baltijos knygų muge. Jungtinė mugių ekspozicija užėmė dvi sales, joje dalyvavo daugiau kaip 100 rašytojų, 400 leidyklų ir knygynų, kitų su knygomis susijusių institucijų, įvyko apie 200 renginių.

Šių metų knygų mugė išsiskyrė iš ankstesniųjų nebent dydžiu. Kaip ir kiekvienais metais, leidyklos ir knygynai turėjo savo stendus. Šalia stendų, kaip visada, stovėjo staliukas su sausainių lėkštute, prie jo pakaitomis tūpdavo autoriai ir dalydavo autografus. Didesniųjų stendų afišose kabėjo stambios pristatomų autorių fotografijos.

Akivaizdžia stendo mastelių lydere tapo leidykla "Alma littera", o ilgiausios autografų eilės konkursą laimėjo norvegų rašytojai Herbjorg Wassmo ir Larsas Saabye Christensenas. Ši leidykla pristatė keturis užsienio (be jau dviejų minėtų, dar ir vokiečių rašytoją Wilhelmą Genaziną bei rusų rašytoją Andrejų Turgenevą) ir tokį pat kiekį lietuvių autorių. Leidyklos atstovai teigė "atsigręžę į lietuvių skaitytoją" ir publikai pristatė keturis "šviežius" lietuvių autorių kūrinius: Lauros Sintijos Černiauskaitės romaną "Kvėpavimas į marmurą", Jono Banio romaną "Vaiduoklis stiklainyje", Eglės Černiauskaitės romaną "Visos Italijos dulkės" ir Jolitos Seredaitės "Auksinį berniuką".

Kitas svarbus kiekvienos knygų mugės akcentas – skaitytojų ir autorių susitikimai. Verta paminėti, kad susitikimų geografija išsiplėtė: jie vyko ne tik "Litexpo" teritorijoje, bet ir Kaune bei Klaipėdoje. Susitikimų metu rašytojai buvo verčiami "atsiverti", t.y. papasakoti apie knygos herojų ir kūrėjo panašumą, naujų knygų planus ir vaikystės poveikį rašomai medžiagai. Paprastai visi rašytojai neigė talentą ir aukštino discipliną, o rašymą lygino su pianisto pirštų miklinimu. Visi jie pasirinko rašytojo amatą neatsitiktinai: "Dinos knygos" autorė H. Wassmo apsisprendė jau vaikystėje, kai kurdavo istorijas, kad neprailgtų kelias į mokyklą (mat gyveno saloje). Jos tėvynainis "Įbrolio" autorius L.S. Christensenas sakėsi jaunystėje norėjęs tapti garsiu roko muzikantu, tačiau prastai grojęs gitara, taigi liko tik rašyti romanus. Rašytoja L.S. Černiauskaitė apibūdino save kaip prieštaringą asmenybę, tad rašyti ją vertė ir verčia noras pailsėti nuo savęs ir "būdas gyventi paralelinį gyvenimą".

Mugėje neapsieita ir be realybės šou elementų. Sekmadienį buvo paskelbtas "Geriausios 2005-ųjų knygos" konkurso laimėtojas. Kaip teigia akcijos sumanytojai (LRT ir VŠĮ "Lietuviškos knygos"), "šios akcijos tikslas – skaitymo skatinimas ir šiuolaikinės lietuvių literatūros populiarinimas". Metų knygos rinkimuose dalyvavo penkios lietuvių autorių knygos: J. Ivanauskaitės "Miegančių drugelių tvirtovė", K. Navako "Gero laiko kronikos", L.S. Černiauskaitės "Artumo jausmas", S. Parulskio "Miegas ir kitos moterys" ir G. Beresnevičius "Pabėgęs dvaras". Konkursą laimėjo "Miegančių drugelių tvirtovė" .

Gal tai šansas nusipirkti pirmą knygą?

Šarūnas Monkevičius

Parodos Baltijos knygų mugėje

Balandis vadinamas švaros mėnesiu, o vasaris Lietuvoje – skaitymo mėnuo. Šiemet Vilniaus ir Baltijos knygų mugė, kaip ir kasmet, "sumušė" praėjusiais metais pasiektus lankomumo rekordus. Gaila, kad niekas neskaičiuoja kitų galimų rekordų. Juk vakarai mieste greičiausiai taps ramesni, nes reikia gi perskaityti tuos iš "Litexpo" rūmų išneštų knygų glėbius, o elektros tinklai patirs didesnį nei įprastai pelną (beje, ir elektros lempučių gamintojai ir jos tiekėjai dar nepamatė, kokia plati klientų auditorija lankosi mugėje. Galėtų reklamos tikslais paremti renginį ir sugalvoti specialią kampaniją, pvz., "ši XX lemputė atlaiko "Ulisą" tris kartus").

Kultūrinių renginių panoramoje Vilniaus knygų mugė, aišku, nėra tik skaitymui propaguoti skirta šventė. Kasmet ji įsiterpia tarp didžiausių Lietuvos kultūros įvykių, sulaukiančių plačiausio atgarsio, ir jos vaidmenį sunku pervertinti. Knygų mugėje dera daugybė skirtingų kultūros sferų interesų. Ji sukuria erdvę susitikimams, forumams ir diskusijoms. Todėl smagu, kad čia kiekvienais metais atsiranda vietos ir knygos menui. Tiesą sakant, knyga be grožio, t.y. be prekinės išvaizdos, be paveikslėlių ar bent jau patrauklaus viršelio, šiais visuotinės "vizualizacijos" bei nekultūringos konkurencijos laikais įdomi, deja, nedaugeliui (o radikalių intelektualų, vertinančių knygą tik dėl pačios knygos, gretose irgi yra "išdavikų estetų"). Taigi aktualizuoti knygos meno situaciją Lietuvoje ir pasaulyje rūpi ne tik patiems menininkams, bet ir leidėjams, literatams, skaitytojams.

Ar šių metų mugės parodos kokiu nors aspektu pristatė svarbias knygos meno tendencijas, supažindino su aktualiais klausimais?

Šiemet daugiausiai dėmesio skirta vaikų knygų iliustracijai (išimtis tik – Vytauto Valiaus knygų grafikos paroda). Ekspoziciją, kaip jau tapo įprasta, globojo ir organizavo dailininkė ir kultūros vadybininkė Sigutė Chlebinskaitė, apdovanota unikaliu gebėjimu ne tik pati kurti, bet ir nuoširdžiai rūpintis kitų darbais.

Parodų plotas (laikantis bendros visai mugei tendencijos) šiemet, atrodo, irgi padidėjo.

Išsiplėtė ir parodų geografija: greta Lietuvos dailininkų darbų buvo galima pamatyti ir estų bei britų knygos menininkų ekspozicijas.

Atidžiau sekančius Lietuvos iliustratorių darbus pirmiausia turėjo pradžiuginti nauja "Tyto albos" išleista Ievos Babilaitės iliustruota knygelė vaikams "Ulė ir peliukas". Šios knygelės iliustracijų originalus buvo galima pamatyti parodoje.

Knygelę pastebėjo ir paskatinamąja premija apdovanojo gražiausios knygos konkurso rengėjai. Leidykloms originalios knygų iliustracijos – rizikingi ir nepigūs projektai. Tačiau jų kultūrinė nauda neįkainojama. Kiekviena karta užauga su savo pamėgtomis iliustracijomis ir pasaulį mato per tų knygelių vaizdinius. Todėl labai džiugu, kad kasmet vis daugiau Lietuvos leidyklų ryžtasi bendradarbiauti su dailininkais iliustratoriais. Pernai prieš mugę "Baltų lankų leidyba" išleido tris iliustruotas knygeles (dvi jų taip pat buvo pažymėtos paskatinamosiomis premijomis). O jau rudeniop savo "debiutą" vaikų knygų iliustracijos srityje pristatė "Tyto alba". Atspausti knygoje paveikslėlius yra daug sunkiau nei tekstą. Juk taip norisi, kad atspaudas būtų kuo mažiau nutolęs nuo originalo. Tačiau tokia yra iliustracijos ir grafikos prigimtis. Atspaudas ir jo originalas visada gyvena du atskirus gyvenimus. Net pati geriausia spauda nėra visagalė atspindėti visus niuansus. Parodos lankytojai galėjo įsitikinti, kad "Ulė ir peliukas" neprarado savo originalų žavesio. Ievos darbai atspindi bendrą šiuolaikinės Lietuvos iliustratorių siekį ieškoti individualaus braižo, personažų, o ne remtis viena mokykla ar kryptimi. Ievos iliustracijose vaizduojama istorija – tai kasdienybės rutinoje gimęs truputį stebuklingas nuotykis. Tokie dalykai ne taip jau retai nutinka vaikams. Ieva rado gražią išraiškos formą, į kurią įvilko tą paprastutį nutikimą. Tapybiškos, ryškiaspalvės plokštumos užpildė visą lapo erdvę. Paveikslėliai lengvai stilizuoti, artimi 7-ajame dešimtmetyje išpopuliarėjusiai ir dabar renesansą išgyvenančiai plakatiškai vaikų iliustracijų traktuotei. Ulės ir peliuko nuotaikas – rūpestį, liūdesį, jaukumą, nusiraminimą – perteikia dideli stambūs "kadrai". Čia nėra bereikalingų detalių, viskas išdidinta, išgryninta ir fragmentuota. Svarbiausia dailininkei perteikti ne tiek aplinką, detales, kiek emociją. Ryškiausias knygelėje, žinoma, Ulės personažas. Jis atitinka visus, "teisingos" šiuolaikinės mergaitės kriterijus. Ji – madinga. Ne tik dėl to, kad vilki gėlėta suknele, bet ir dėl to, kad stilistiškai yra artima tarp vaikų ir paauglių populiariai japoniškos animacijos krypčiai. Stiprioji šios knygelės savybė yra spalvinis ir emocinis jos šiltumas. Tokią knygelę smagu vartyti mažiesiems ir suaugusiems, kurie seniai nori bent trumpam atitrūkti nuo gyvenimo.

Dar vienos itin savitos iliustratorės parodos, deja, retai džiugina Lietuvos žiūrovus. Po slapyvardžiu Agnes Indres besislepianti menininkė yra publikavusi savo darbus garsioje Taivanio "Grimm-Press" leidykloje. Tai ypač kruopščiai akvarele, parafinu, pastelėmis sukurtos iliustracijos pasaulinės literatūros klasikai: Oskaro Wilde’o "Doriano Grėjaus portretui" (1994) ir "Pasakoms" (1996). Tai gyvybės ir veiksmo pilnos iliustracijos, į kurias gali stebeilytis daugybę kartų ir vis atrandi netikėtų intriguojančių detalių. Lietuvos skaitytojai jau irgi turi progos įsigyti dailininkės iliustruotų knygų. Tai Audriaus Vaišnio "Konstitucija vaikams" (2003) ir "Alma litteros" leidžiama brolių Grimų pasakų serija (2005).

Britų taryba mugėje pristatė šiuolaikinių vaikų knygų iliustracijų rinkinį. Didžioji Britanija pagrįstai didžiuojasi savo indėliu į iliustracijos ir apskritai knygos meno, knygos dizaino istoriją. XIX a. ir XX a. pradžia buvo britų vaikų knygų iliustracijos aukso amžius. Tuo metu sukurtos chrestomatiniais pavyzdžiais tapusios Johno Tennielio "Alisos stebuklų šalyje" (1865), Ernesto Shepardo "Mikės Pūkuotuko" (1928) iliustracijos.

Šiandien britų iliustratoriai ne tik gręžiojasi atgal į šlovingą praeitį, bet ir aktyviai kuria bei, anot parodos rengėjų, išgyvena antrą aukso amžių. Paroda "Magic pencil" ("Stebuklingas pieštukas") sudaryta knygų iliustratoriaus ir garsaus pedagogo Quentino Blake’o. Čia eksponuota net šešiasdešimt darbų. Visų 13 parodoje dalyvavusių dailininkų biografijos stebėtinai nuoseklios. Iliustracija jiems – amatas, kurio jie mokėsi ir iš kurio jie gyvena bei pragyvena. Kaip matyti, nuosekli yra ir iliustruotų knygų rinka. Kuo britų darbai skiriasi nuo Lietuvos iliustratorių darbų? Pirmiausia, prisirišimu prie tradicijos. Kaip sąžiningai britai važinėja tam tikro modelio taksi ir saugo keistus įpročius, pavyzdžiui, čiaupus šaltam ir karštam vandeniui, taip sąžiningai jie puoselėja dar Viktorijos laikų paveikslėlių knygos tradiciją, derindami ją su komiksine žurnalų ir laikraščių iliustracijos tradicija. Todėl nors darbų ir daug, jie stebėtinai vieningi. Pirmiausia tuo, kad beveik visuose juose su retomis išimtimis vyrauja dėmesys linijai ir preciziškam piešiniui. Iliustratoriai dirba daug dėmesio skirdami preciziškam piešiniui pieštuku arba tušu, o paskui šiuos kontūrus užpildydami dažais. Taigi procesas labai primena spalvojimo kygelės principus. Spalvai vis dėlto daugelio darbuose tenka antrinis vaidmuo. Svarbiausia čia istorija, naratyvas, papasakotas paveikslėliais. Britai daug dėmesio skiria paveikslėlio ir teksto santykiui surasti, mažiau kreipdami dėmesio į autentiško braižo paieškas. Parodą puikiai papildė šauni ir profesionali pasakotoja iš Didžiosios Britanijos – Jane Blake, pakerėjusi net angliškai nesuprantančius mažylius.

Estai pristatė programinę parodą, skirtą H.Ch. Anderseno jubiliejinių metų paminėjimui, pavadintą "Nepaprastas dalykas". Tai nauji dailininkų darbai, sukurti 2005 metais, dažniausiai mišria technika. Paroda marga ir kokybės bei stiliaus prasme. Vis dėlto toje margybėje buvo tikrai vertų dėmesio iliustracijų, kad ir Jurio Mildebergo "Kaip žmonės gerbia ir myli H.Ch.Anderseną".

Visus atitrūkusius nuo spalvomis ir nuotaikomis trykštančio vaikiškų knygų pasaulio ir užsukusius į Vytauto Valiaus ekspoziciją "apgaubdavo" santūri, meditatyvi poezijos, prozos, tautosakos knygoms skirtų dailininko kūrinių atmosfera.

Knygos menas nėra tik iliustracijos. Tą patvirtino ir gražiausių 2005 m. knygų ekspozicija, kurioje pirmosios vietos paprastai skiriamos ne už iliustracijas, o už bendrą knygos kultūrą, maketo, šrifto dermę. Taigi laukiant kitos mugės reikia viltis, kad joje atsiras vietos ir parodoms, atspindinčioms labiau specifiškas knygos grožio problemas.

Rima Povilionytė