Praėjusi situacija

Nelabai mėgstu parodų atidarymus. Nemokama vyno taurė ar alus nepraskaidrina nepasitenkinimo jausmo. Šį jausmą sukelia nemokamai dalijamo gėrimo ragautojų galvos, užstojančios kūrinius. Tačiau apsilankiusi Charlotte Cullinan ir Jeanine Richards parodoje jau gerokai po atidarymo, pasijutau kažkaip nejaukiai. Tarsi būčiau praleidusi kažką itin svarbaus. Tarsi būčiau nepergyvenusi kažkokios ypatingos situacijos (ypač kai prie sienos stovėjo dėžė tuščių "Švyturio" butelių).

Tas jausmas manęs neapgavo. "Artlab" ("Meno laboratorija") projektą sudaro ne pavieniai kūriniai, o būtent meninė situacija. Kūriniai, surinkti ar užfiksuoti įvairiose ekspozicijose praeityje (Kipre, Sevilijoje, Anglijoje ir t.t.), sukuria priešistorę, dabartį ir ateities nuojautą. Kontinuumas.

Taigi situacijos, kurias menininkės sukūrė praeityje, savaip lemia ateities ekspozicijas ir projektus. Tai nėra tam tikrai parodai sukurti darbai, kurie vėliau "nusėda" arba menininko dirbtuvėje, arba galerijoje, arba pirkėjo erdvėje. Tokia izoliuota meninio objekto kūrimo hierarchija netenkino šių dviejų menininkių: kūriniai buvo tarsi formaline užkonservuoti objektai, atskirti nuo platesnio konteksto bei interpretacijų. "Artlab" gimė kaip siekis sukurti nepriklausomą nuo galerijos ar muziejaus erdvę, kurioje veikė savos taisyklės, terminai ir jų pačių sukviesti menininkai. Medinės skulptūrinės platformos, sukurtos dar 2000 m. RCA parodai "Demokratija" ("Democracy"), tapo savotiška mobilia menininkių būstine, kurioje parodos atidarymo metu buvo geriamas alus.

Štai čia aš ir pavėlavau. Netapau dalyviu tų savotiškų scenarijų, kuriuos "rašo" Ch. Cullinan ir J. Richards, pasitelkusios savo tapybą, fotografiją ir skulptūrą. Šiomis fiktyviomis kūrinių istorijomis jos praplečia kūrinio, kaip objekto, funkciją. Jie tampa personažais, pasirodančiais įvairiais pavidalais skirtingose "scenose". Skulptūra čia gali pasirodyti interaktyvios skulptūros pavidalu, gali tapti paveikslo, nuotraukos, platformos objektu. Taigi meninis produktas tampa savotišku vartojimo produktu, kuris yra pagaminamas, pristatomas, vartojamas, po to perdirbamas. Ir tai tampa neišsemiamu šaltiniu ir kūrinių funkcijoms, ir interpretacijoms. Būtent tai, ar įmanomas kūrinio autonomiškumas – naudojimas ir suvokimas, nepriklausomai nuo paveldėto pranešimo, – tapo šio dueto probleminiu pagrindu.

Menininkių sukurtos fiktyvios istorijos gana asmeniškos, intymios, susijusios su šio dueto svarbiausiais kūrybiniais įvykiais. Tokiu būdu jos vizualizuoja meninio objekto kūrimo hierarchiją: izoliacija nuo sukurto objekto joms atrodė dirbtina ir neįmanoma. Tai tarsi kūrinio objektyvizavimas, atskiriamas nuo asmeninių nuostatų, nuo ankstesnės aplinkos, konteksto. Dažnai hermetiškas meno pasaulis, besisukantis tokioje pat uždaroje muziejaus ar galerijos erdvėje, sukuria nepramušamą kūrinių suvokimo sieną. Ch. Cullinan ir J. Richards siekia šią sieną "pramušti", savo mobilią "Artlab" būstinę perkeldamos į viešąsias erdves ar sukurdamos interaktyvias erdves. Šios fizinės erdvės įgauna performatyvių elementų, tačiau būdamos neužbaigtos neverčia žiūrovo implikuotis prievarta.

Šis neužbaigtumas vis dėlto visuomet iš anksto išsamiai dueto apgalvotas, tačiau būtent santykiai tarp atskirų ekspozicijos dalių tampa dominuojančiu elementu. Čia žiūrovas iš pasiūlytų elementų gali kurti savaip interpretuotas situacijas. Ir visos jos bus teisingos, ir visos jos bus ekspozicijos tąsa. Tiek popieriniai manekenų apdarai, tiek lengvos medinės konstrukcijos, tiek nedideli tapybos darbų masteliai sukuria laikinumo, kintamumo, trapumo nuojautą. Nelieka unikalios praėjusios situacijos. Dokumentacija tampa ne tik būdu išsaugoti praėjusių situacijų baigtinumą, tačiau funkcionuodama kaip naujas meno kūrinys tampa tęstinumo garantu.

Nebuvau parodos atidaryme, netapau fiktyvios meninės istorijos dalimi, negėriau nemokamai dalinamo "Švyturio". Tačiau kontinuumas garantuotas. Bent jau žiūrovų galvose. Bent jau mano.