Dailė

Modernisto portretas

Paroda "Balys Macutkevičius. Modernisto portretas socrealizmo fone"

Erika Grigoravičienė

iliustracija
Balys Macutkevičius. Eskizas kompozicijai "Moteris su gėlėmis". 1934 m.

Iki gruodžio 19 d. Radvilų rūmuose veikia dailės istorikų Giedrės Jankevičiūtės ir Viktoro Liutkaus parengta paroda "Balys Macutkevičius. Modernisto portretas socrealizmo fone", ji kitų metų pradžioje bus perkelta į Kauno A. Žmuidzinavičiaus muziejų.

Boleslovas Macutkevičius (1905–1964), Lietuvoje žinomas bene tik dailėtyrininkams kaip vienas iš Vytauto Kairiūkščio mokinių, buvęs spalvinga ir prieštaringa asmenybė. Kruopščiai parengtame parodos kataloge pateikta išsami dailininko biografija.

Besimokydamas Vilniaus Vytauto Didžiojo lietuvių gimnazijoje ir gimtojo Barvoniškių kaimelio kunigo pastangomis įkurdintas katalikiškoje prieglaudoje, būsimasis dailininkas subūrė antikos mitais ir dievais besižavinčių laisvamanių moksleivių būrelį "Laisvieji vergai", taip pat garsėjo kaip gabus dainininkas ir sportininkas. Studijuodamas Stepono Batoro universiteto Dailės fakultete, dalyvavo parodose drauge su Kairiūkščio studijos lankytojais. Nebeįstengdamas susimokėti už mokslą, 1934 m. persikėlė į Kauną, Vytauto Didžiojo universitete ėmė studijuoti ekonomiką, tapė valstybės veikėjų portretus ir dažnai lankėsi "Metropolyje" bei "Konrado" kavinėje, kur susipažino su laikinosios sostinės intelektualais. 1937-aisiais pradėjo karo tarnybą, tuo pat metu sėkmingai dirbo taikomosios grafikos srityje, gaudavo užsakymų knygų ir žurnalų iliustracijoms, viršeliams. Paleistas į atsargą, 1939 m. grįžo į Vilnių. 1940 m. dirbo Kultūros paminklų apsaugos įstaigoje, vaikų žurnalui "Genys" nupaišė M. Gedvilo ir V. Molotovo portretus. 1945 m. pirmoje LTSR dailininkų sąjungos parodoje eksponavo tušu pieštą Stalino portretą, įsitraukė į Sąjungos organizacinę veiklą. Tačiau 1949-aisiais iš Dailininkų sąjungos išmestas už "simbolizmą" ir "formalizmą", pašalintas ir iš vyriausio dailininko pareigų Valstybinėje politinės ir mokslinės literatūros leidykloje, kur buvo įsidarbinęs po to, kai neteko darbo paminklų apsaugoje. Nuo tol dirbo knygos dailininku pagal sutartis, Kinofikacijos valdybos užsakymu tapė filmų afišas. Užsakymų nestokojo, nes užsakovams atiduodavo dalį honorarų. Šie buvę nemenki, taigi menininkas neatsisakęs prieškario bohemos įpročių ir su artimu bičiuliu skulptoriumi Broniumi Pundziumi siautęs po Vilniaus restoranus ir kavines. 1957 m. apdovanotas Kultūros ministerijos garbės raštu, 1964 m. – Spaudos komiteto diplomu už meniškai apipavidalintus leidinius. Nebūdamas Sąjungos nariu parodose dalyvauti negalėjo, tad projektavo socrealistinius atvirukus, laisvalaikį leido piešdamas savo malonumui. 60-mečio proga ketino surengti parodą ir pamėginti vėl įstoti į Dailininkų sąjungą, bet netikėtai mirė ištiktas infarkto.

Nesutikčiau, kad Macutkevičiaus kūrybinė biografija yra "tipiškas XX a. vidurio Lietuvos menininko talento sužlugdymo ir asmeninės dramos pavyzdys", kaip teigia Liutkus. Tarp socrealistinių atvirukų ir 4-ojo dešimtmečio "pokonstruktyvistinių" kūrinių daugiau panašumų nei skirtumų, pirmiausia tai – smarkiai perdėtas, tariamai "romantiškai naivus" vaizdavimo objekto išaukštinimas, savotiškai patrauklus tuo, kad kelia abejonių menininko nuoširdumu. Estetiniu požiūriu vertingiausia Macutkevičiaus kūrybos dalis – knygų iliustracijos ir viršeliai, pirmiausia prieškario laikotarpio, taip pat kai kurie portretai (Elenos Šikšnytės-Kruopienės portretas, 1943). Dailininkas, matyt, priklausytų tiems kūrėjams, kurie gali produktyviai dirbti tik susaistyti aiškių išankstinių kūrinio žanro, paskirties ir pasakojimo konvencijų arba atsidūrę tam tikroje intelektualinėje terpėje, skleidžiančioje įvairias partikuliarias, subversyvias, maištingas ideologijas. Pastarosios, deja, trūko ir prieškario, ir pokario Lietuvos dailininkams.

Kūrybos laisvė XX a. dailininkus neretai nuvesdavo prie "universalios" megalomaniškos simbolikos, koduojančios anaiptol ne bendražmogiškas vertybes. Pamatinis modernizmo imperatyvas – kūrybos autonomijos siekis – suformavo liguistai pakylėtą, nekritišką, nerefleksyvų požiūrį į dailės praktiką ir pačius dailės kūrėjus (Macutkevičius per vieną dailininkų susiėjimą grubiai nutraukė kalbėjusį partijos funkcionierių, šaukdamas, kad tas neturįs teisės kalbėti apie meną, nes nesąs dailininkas). Paradoksalu, bet dailės, kaip savaiminės vertybės, adoravimas, jos tariamas ezoteriškumas tapo neatsiejama totalitarinių valstybių kultūros politikos dalimi, nulėmė neadekvatų valdžios dėmesį dailei. Macutkevičiaus pavyzdys liudija, kad ant simbolizmo ir naujosios klasikos pamatų suręsta didžio modernaus meno vizija gali paskatinti totalitarinės (kvazireliginės, nacionalistinės, patriarchalinės) vaizdinės retorikos ir ikonografijos plėtotę. Tai debesyse apsireiškiantis Vytis, dekoratyvios amžinąjį moteriškumą spinduliuojančios deivės ir nuogalės, itin griežtos sąrangos ir taisyklingų kontūrų "pokubistiniai" portretai ir viską vainikuojantys veržlūs nuogi raiti jaunikaičiai ("Piešinys, vaizduojantis sparnuotą kūrybos genijų ant žirgo", 1960, "Darbas, mokslas, menas", 1964), įtartinai primenantys Arno Brekerio ar Josefo Thorako reljefus.

Macutkevičius neatsitiktinai paminėtas amerikiečių dailės istoriko Steveno Mansbacho veikale apie modernizmo dailę Rytų Europoje – jo negausi kūryba galėtų tapti raktu XX a. Europos dailės raidos procesams reinterpretuoti.