Lengvi ir saldūs

Nors "Kino minos 2005" ir pasivadino festivaliu, bet penkių Lietuvos muzikos ir teatro akademijos absolventų diplominių filmų festivaliui aiškiai nepakanka, net jei tie filmai papildyti reklaminiais trumpais filmukais, liaudiškai vadinamais "treileriais", bei dar kita reklaminio filmo atmaina, kurioje pateikiami įdomiausi filmavimo momentai. Būtent šis vakare gausiai rodytas reklaminis filmų "įpakavimas", kai keliolikos minučių filmą papildo įdomiausi filmo ir neva įdomiausi, bet dažnai tiesiog prieš kamerą suvaidinti filmavimo momentai, absurdiškai ištęsė renginio laiką, kuris ir taip smarkiai strigo dėl bejėgio vakaro vedėjo pastangų atrodyti didžiai "kietu". Išgirdusi kažkokio beveidžio Kristupo klausimus jauniems režisieriams ("Ar filmuodamas galvojai apie montažą?", "Kiek matei Scorsese’s filmų?", "Kiek tavo filme kitų filmų insinuacijų?"), pamaniau patekusi į parodijų vakarėlį. Tačiau šį įspūdį greit išsklaidė "Forum Cinemas" projektų vadybininko Gintaro Plytniko bei kino kritiko Skirmanto Valiulio padrąsinantys žodžiai jauniesiems kūrėjams.

Tiesą sakant, jei nežinočiau, kad filmus kūrė jauni žmonės, pasakojamas istorijas ir filmų kino kalbą priskirčiau gerokai išsikvėpusių pensininkų kūrybai. Jaunieji režisieriai akivaizdžiai nesidomi tikrove, žmonių psichologija, realiomis istorijomis, jie palaimingai egzistuoja kažkokioje išblukusioje, sąlygiškoje ir gana primityvioje erdvėje, kurioje knibždėte knibžda įvairaus plauko literatūrinių, kinematografinių, humoristinių, net mizoginiškų stereotipų. Vytauto Dambrausko "Painiavoje" (toks dešimtas vanduo nuo tiršto Kafkos kisieliaus apie saugumo sunaikinamą rašytoją, kuris savo romane aprašė pasikėsinimą į prezidentą) rašytojo žmona akivaizdžiai ignoruoja vyro kūrybą, dienas leisdama prie televizoriaus, o jos galvą "puošia" plaukų suktukai. Kristinos Buožytės filme "Pakeisk plokštelę" pardavėjai besimerginantis santechnikas vaišina ją degtine, užsikandama raugintais agurkais, Ričardo Matačiaus "Vilke" erotiška moteris nori užsirūkyti bažnyčioje, o jos kaklą juosia lapės kailis, Simono Aškelavičiaus "Lietuviškose grožybėse" pensininkus apgaudinėjantis paštininkas smaginasi su gumine lėle… Man tai priminė vaikystėje matytas "Šluotos" ir "Krokodilo" karikatūras bei barzdotus anekdotus.

Pagal personažus ir istorijos – išlaužtos iš piršto, anekdotiškos, primityvios, simuliuojančios problemas. "Pakeisk plokštelę" herojė – prekybos centro pardavėja – kenčia nuo gyvenimo monotonijos ir vienatvės. Vienas karikatūriškų jos gerbėjų (plikas, apkūnus, kefyruotomis lūpomis, nuolat stebintis ją pro savo durų akutę) padovanoja merginai plokštelę su senomis dainomis. Iš plokštelės "išsiritęs" galantiškas miniatiūrinis stepo šokėjas su juodais ūsiukais tampa merginos svajonių išsipildymu. Gaila puikiosios Aldonos Bendoriūtės, kuri filme neturi ką vaidinti, o režisierė ją verčia nuolat vartyti akis.

"Lietuviškų grožybių" personažai svajoja apie Ameriką, bet dėl erotomano paštininko įsivėlę į kriminalinę intrigą randa rojų Lietuvoje, nes sutinka gražią kaip svajonė merginą. Pagrindiniai herojai atrodo tokie buki, jų veiksmai tokie nemotyvuoti, kad viskas, kas rodoma ekrane, yra tik primityvus žiūrovų juokinimas, o ne komedija. Jei komedija būtų tik kvailas pasakojimas apie idiotus, Lietuvoje jas kurtų kiekvienas.

"Vilkas" alegoriškai pasakoja apie bažnyčios slopinamą prigimtį, kuri nepaisant nieko išsiveržia į laisvę. Prigimtį simbolizuoja mažas berniukas – vilkiukas, du kraštutinumus – laisvo elgesio moteris ir kunigas. Beje, jie abu kankinasi. Ričardas Matačius akivaizdžiai persistengia kurdamas magišką atmosferą – kiekvieną manieringai išgražintą, įmantraus rakurso arba sulėtintą kadrą lydi patoso kupinas choralas, bet rezultatas kitoks, nei tikėjosi režisierius – "Vilką" suvoki kaip dvidešimt minučių užtrukusį reklaminį (šiuo atveju – vilkiškos žmogaus prigimties) klipą.

Visi "Kino minų" filmai užtęsti, nes tema geriausiu atveju išsisemia per dešimt pirmųjų minučių. Išimtis tik Silvijos Vilkaitės "Giminės bruožas" – ironiškas pasakojimas apie pirmą susitikimą su artimo žmogaus mirtimi. Filmo herojės reakcijos, kai susilieja juokas ir ašaros, kai niekad nematyto tėvo laidojimo ceremonija herojei tampa tragifarsu ir padeda suprasti kažką daugiau apie save, motyvuotos ir įtikinamos. Režisierė ir jos aktorės (malonu pamatyti bent trumpam į ekraną sugrįžusias Almirą Grybauskaitę ir Elvyrą Piškinaitę) turi gerą humoro ir saiko jausmą. "Giminės bruožas" bene vienintelis pasižymi ir logiškai iš filmo dramaturgijos kylančia plastika, nes kituose filmuose, deja, dominuoja eklektika. Tai gana specifiška eklektika, nes akivaizdu, kad jaunieji kūrėjai suvokia savo filmų tikrovę tarsi televizijos šou tęsinį – neskoningą, neregėtai margą, bet nesiima jokių pastangų estetizuoti tos eklektikos (tai bent jau pateisintų nepakeliamą filmų margumą). Beje, tai paaiškina, kodėl ne tik "Kino minų", bet ir panašaus stiliaus "AXX" filmuose vis dažnesni yra staiga kino aktoriais pasijutę populiarūs televizijos laidų vedėjai.

Prieš kelerius metus Ignas Miškinis savo trumpo metražo filmu "Lengvai ir saldžiai" paskelbė, kad jo karta nebenori eiti Šarūno Barto, Audriaus Stonio ar Arūno Matelio nužymėtu keliu. "Lengvai ir saldžiai" pabandė užfiksuoti šių dienų tikrovę jos marginalo akimis. Nors ir persodrintas realistiškais keiksmažodžiais ir daužomų automobilių vaizdais, filmas paliko spekuliatyvaus ir infantiliško žaidimo su realybe įspūdį. "Kino minų" debiutantai išmoko kai kurias "Lengvai ir saldžiai" pamokas, pirmiausiai tas, kurios susijusios su savireklama. Tačiau būti profesionalais juos gali išmokyti tik kinas, neišvengiama konfrontacija su komercija, tradicija ir kitais kasdienybės iššūkiais, tarp kurių vienas pavojingiausių yra pasitenkinimas savimi. Be abejo, visada galima pasirinkti sotų ir šiltą reklamos ar niekuo neįpareigojantį televizijos pasaulį. Ten tai, kas lengva ir saldu, visada turi paklausą.

Živilė Pipinytė