Kasdienių darbų sūkury

Feliksas Šilkaitis

Gražus, šiltas buvo šių metų ruduo. Tame puošniai vystančios gamtos fone patyrėme skaudžių netekčių. Tiesiog bedirbdamas savo darbus amžinybėn iškeliavo bene žymiausias Lietuvos dirigentas Jonas Aleksa.

Beveik tuo pačiu metu mus paliko ir kitas žinomas vilnietis, ilgametis Aušros vartų (šv. Teresės) bažnyčios vargonininkas Feliksas Šilkaitis (1931 01 25 – 2005 10 15).

Dar taip neseniai pamaldų metu dažnas, atsisukęs į vargonų pusę, matydavo atletiškos išvaizdos maestro išraiškingai diriguojantį, girdėjo jo sodrų baritoną, giedantį psalmes, giesmes. Aušros vartų bažnyčioje F. Šilkaitis vargonininko pareigas ėjo 43 metus. Šių dienų jauniems chorų vadovams ir choristams gal ir sunku įsivaizduoti, kokiomis sąlygomis sovietmečiu dirbo vargonininkai. Tuo slogiu ateizmo laiku, nepaisant varžymų ir persekiojimų, F. Šilkaičiui pavyko suburti balsingą, gausų, gerus muzikinius duomenis turinčių choristų kolektyvą. Kalėdų, Velykų ir kitų švenčių metu susirinkusius į pamaldas parapijiečius ir turistus žavėjo nepriekaištingai atliekami G.F. Händelio, W.A. Mozarto ir kitų klasikų kūriniai. Choras buvo išmokytas daug gana sudėtingų mišių, motetų, giesmių, tinkančių įvairiems metų laikams. Klaidžiais, tamsokais laiptų labirintais, vedančiais prie vargonų, pasidairydami, ar niekas neseka, chorui pagelbėti, pagiedoti solo, ateidavo vienas kitas muzikos technikumo ar konservatorijos studentas, įstaigos tarnautojas. Velykų rytą chorui su vargonais pritardavo ir pučiamųjų orkestras, paskubomis sudarytas iš įvairių valdiškų kolektyvų orkestrantų, muzikos mokytojų. Žinoma, tie talkininkai tada rizikavo savo darbu, ateitimi. Yra žmonių, kurie traukia kaip magnetas. Toks buvo ir maestro Feliksas. Nebuvo Jis nei švelnus, nei gražbylys. Solidi Jo povyza, būdo natūralumas, muzikalumas kėlė Jam pagarbą, pasitikėjimą Juo.

Gražiu pavyzdžiu galėtų būti Jo bendravimas su tos pačios bažnyčios lenkų choru ir jo vadovu p. Petru Tiorminu. F. Šilkaičiui diriguojant, p. Petras visada jautriai pritardavo vargonais. Giedant lenkų chorui, prie vargonų sėsdavo maestro Feliksas. Kolegos buvo vienas kito verti. Baigiantis šiai vasarai, abu chorai buvo išvykę į pažintinę kelionę po Lietuvą. Kartu pagiedojo Kauno Prisikėlimo bažnyčioje, Šiluvoje mišių metu, lankėsi Tytuvėnuose, Kražių kalne ir kitur.

F. Šilkaitis dirigavo jungtiniam chorui 1993 m. sutinkant Šventąjį Tėvą Vingio parke, Giesmių šventėje Kalnų parke 2000 metais.

Gerai nusimanė apie vargonus. Reikalui esant, sugebėjo juos paremontuoti, paderinti. Jį kviesdavosi klebonai, kolegos vargonininkai.

Felikso Šilkaičio vaikystė ir jaunystė praėjo Kėdainių apskrityje, Pajeslio parapijoje, Deveikiškio kaime. Valstiečių šeimoje augo trys broliai ir sesutė. Tėvas, matydamas sūnaus didelį pomėgį dainuoti, groti, pardavęs karvę nupirko pianiną. Vargonavimo, chorvedybos pradmenų mokėsi pas Kėdainių vargonininką ir muzikos mokytoją J. Viržonį, žinomo dirigento V. Viržonio tėvą. Pramokęs dirbo Baisogaloje, Šiluvoje. Tytuvėnuose subūrė chorą, suorganizavo dainų šventę. Raseinių bažnyčioje vargonavo 9 metus.

1951 m. vedė Gražiną Zvicevičiūtę iš netolimos apylinkės. Turėjo palikti jauną žmoną, buvo paimtas į sovietinę kariuomenę. Maskvoje dirbo Lomonosovo universiteto statybose. Vėliau buvo priimtas į karinį dainų ir šokių ansamblį artistu. Siūlė Jam likti Maskvoje ir toliau dirbti ansamblyje. Davė ir butą. Buvo išvaizdus, turėjo gražų balsą, sugebėjo instrumentuoti. Tačiau traukė Lietuva. Čia Jo laukė žmona su dukrele. 1963 m. atvyko į Vilnių.

F. Šilkaitis – muzikas praktikas. Gerai grojo vargonais, tinkamai dirigavo, turėjo gerą harmoninę klausą, meninę nuojautą. Sukūrė keletą mišių mišriam chorui, nemažai giesmių. Jis, kaip ir kompozitorius kun. G. Šukys, harmonijos ir komponavimo mokėsi privačiai, savarankiškai, pasikonsultuodamas, analizuodamas kitų kūrybą. Žinoma, tais laikais, dirbdamas vargonininku, valdiškoje įstaigoje mokytis negalėjo.

Mėgo pajuokauti, papasakoti komiškų situacijų iš savo darbo.

Ankstyvas šaltas žiemos rytas Aušros vartų zakristijoje. Iki šv. mišių dar koks pusvalandis. Jaunas, energija trykštantis vikaras "provokavo" maestro Feliksą eiti su juo pasigalinėti. Sakė: "Išbandysime jėgas ir sušilsime". "Na, ką. Griebiau tą kunigėlį, prispaudžiau abi rankas ir bespurdantį įkišau į sofos dėžę. Uždaręs atsisėdau ant viršaus ir sėdžiu... Kol tas "drąsuolis" pradėjo prašytis išleidžiamas..."

Gyvendamas Vilniuje kasmet aplankydavo savo gimtinę, mažą Pajeslio bažnytėlę, pagrodavo, pagiedodavo. Aptvarkydavo šventoriuje palaidotos J. Pilsudskio senelės kapą.

Staigi netektis skaudžiai palietė Jo gyvenimo palydovę p. Gražiną, dukteris, vaikaičius. Lyg nujausdamas savo išėjimą, Valstybiniam muzikos ir teatro archyvui perdavė turėtus J. Siniaus giesmių autografus.

Savo gyvenimo saulėlydyje Lietuvos chorų patriarchas Konradas Kaveckas kalbėjo: "Būtina, kad chorvedys galėtų groti, diriguoti. Didelis privalumas, kai vadovas turi gražų išlavintą balsą. Tačiau visų svarbiausia – mokėti gražiai bendrauti su žmonėmis, gerbti juos."

Toks ir buvo Feliksas Šilkaitis, brandžiausius savo gyvenimo metus susiejęs su iškiliausia Lietuvos šventove – Vilniaus Aušros vartais.

Kęstutis Mikeliūnas