Muzika be etikečių

Rytis Mažulis

Neseniai flamandų įrašų kompanija "Megadisc Classics" išleido jau antrąją Ryčio Mažulio muzikos kompaktinę plokštelę "Čiauškanti mašina". Ta proga muzikologė Beata Leščinska pakalbino kompanijos "Megadisc Classics" vadovą Patricką de Clercką.

Kodėl susidomėjote Ryčio Mažulio muzika?

Visuomet būna atsitiktinumų. Turbūt prieš trejus metus sėdėjau viename iš "Gaidos" koncertų, tuomet stebėjau visą festivalį. Išgirdau Ryčio Mažulio kūrinį styginių kvartetui ir chorui. Greta manęs sėdėjo Matthiasas Osterwoldas iš "Berliner Festspiele" festivalio "MaerzMuzik" su Lievenu Bertelsu iš Olandijos festivalio. Ir mūsų visų trijų reakcija buvo ta pati: tai labai keista muzika, absoliučiai kitokios kokybės, nei paprastai girdime šiuolaikinės muzikos festivaliuose. Kažkas labai savita, rafinuota (sudėtinga). Tuomet aš labiau pasidomėjau Mažulio muzika, susipažinau su juo ir pasiūliau išleisti kelias jo muzikos plokšteles.

Prieš metus išleidote pirmąją Ryčio Mažulio plokštelę "Cum essem parvulus", dabar – antrąjį albumą "Čiauškianti mašina", ar bus dar kas nors?

Antrasis nėra paskutinis. Iš patirties žinau, kad reikia leisti plokštelių serijas – jei norite atkreipti dėmesį į kurio nors kompozitoriaus kūrybą, neužtenka išleisti vieną jo kūrybos plokštelę.

O Mažulis yra kompozitorius, į kurio kūrybą aš labai noriu atkreipti dėmesį, man ji patinka, ir norėčiau, kad jo muzika būtų geriau žinoma pasaulyje. Iš pat pradžių nusprendžiau leisti tris kompaktines plokšteles – kasmet po vieną. Toks pasikartojimas – taip pat ir vizualiai (plokštelės apipavidalinamos panašiai) – padeda žmonėms geriau įsiminti. Jie pamato antrą ar trečią ir jau žino – "aaa, tai Mažulis". Tai tokia pati sistema, kokios laikėsi ir "Rolling Stones", kasmet išleisdami po plokštelę. Jei jūs išleisite tik vieną, jus pamirš.

Ar plokštelės programą lėmė jūsų pasirinkimas?

Ne, kūrinius rinkosi Mažulis. Aš, žinoma, sutikau su jo siūlymais. Galbūt, jei jis norėtų įrašyti muziką orkestrui su trikampiais, nesutikčiau, bet iš esmės jam suteikta laisvė kurti savo paties portretą per tris kompaktines plokšteles taip, kaip jis nori.

Ar tai įprasta, kad plokštelės programą sudaro kompozitoriaus siūlyti kūriniai?

Aš taip pat esu kompozitorius ir norėčiau dirbti su tokia leidykla, kuri manęs klaustų, ko aš noriu. Taigi manau, kad kompozitoriui tai labai gera patirtis.

Ar tokios muzikos gerbėjų Belgijoje arba Europoje yra pakankamai, kad, sakykime, Ryčio Mažulio muzikos įrašai būtų sėkmingai parduodami?

Priklauso nuo to, ką laikome sėkme. Aš manau, kad šiais metais parduoti 300 Ryčio Mažulio muzikos kompaktinių plokštelių yra sėkmė. Ir jei per 5 metus parduosiu 1000 plokštelių – būsiu patenkintas. Iš tiesų sėkmė yra jau vien tai, kad nuvykę į Niujorką, į Manheteną, ten galime rasti parduodamų Mažulio muzikos įrašų. Tai sėkmė ir firmai "Megadisc", ir turbūt Ryčio Mažulio muzikai.

Bet, žinoma, nėra taip, kad žmonės lauktų kompozitoriaus iš Lietuvos, kurio iki tol nebuvo girdėję, įrašų. Čia svarbūs daugelis veiksnių. Esame Belgijos leidykla, turime labai tvirtą reputaciją šiuolaikinės muzikos srityje. Dabar, kai įtraukėme Mažulio plokštelę į savo katalogą, mūsų klientus ji turėtų sudominti, jiems tai – įdomi naujovė. Todėl žmonės perka šiuos įrašus. Ir tik po to patys nusprendžia, ar jiems tai artima. Bet dabar esu visiškai patenkintas komerciniais rezultatais. 300 yra pakankamai didelis skaičius nedidelei įrašų kompanijai, platinančiai pasaulyje dar nežinomo kompozitoriaus kūrinių įrašus.

"Megadisc Classics" – nepriklausoma kompanija. Jei 300 parduotų plokštelių yra sėkmė, kaip išsilaikote?

Visą "Megadisc" firmą jūs matote prieš save. Aš esu didelis šios firmos bosas, bet taip pat esu ir tas vaikinas, kuris pakuoja plokšteles į kartoninius vokus, kad išsiųstų platintojams. "Megadisc" yra visiškai nepriklausoma įmonė, nesame jokios didelės kompanijos dalis. Visus sprendimus priimu aš pats. Turime jau 70-ties plokštelių katalogą ir gerai yra tai, kad įrašai, išleisti prieš 10 metų, iki šiol gana gerai parduodami. Taigi iš to gaunu šiokių tokių pajamų, kurias galiu panaudoti naujoms plokštelėms gaminti. Štai tokia sistema. Jei aš, tik įkūręs savo įrašų kompaniją, pirmąją plokštelę išleisčiau su Ryčio Mažulio muzika, vargu ar sulaukčiau sėkmės, bet kadangi jis įtraukiamas į bendrą katalogą – tai veikia gerai.

Kaip jau sakėte, Ryčio Mažulio muzika nėra labai gerai žinoma Belgijos, Europos publikai. Su kokio Vakarų kompozitoriaus muzika galima būtų ją palyginti?

Manau, kad yra rizikinga lyginti vieną kompozitorių su kitu. Jei jūs jį vienaip ar kitaip charakterizuojate, įvardijate, tai nebūtinai atitinka jo muziką. Mane domina kompozitoriai, kurie turi unikalią muzikos kalbą. Ryčio kalba unikali – jis yra vienintelis kompozitorius, rašantis tokią muziką. Tad negaliu jo lyginti su kitais. Aš tik sakau, kad Mažulis yra iš Lietuvos ir kuria labai savitą muziką. Nenorėčiau jo lyginti nei su Steve’u Reichu, nei su Arvo Pärtu. Neklijuočiau jam jokių etikečių.

Ieškote kompozitorių, turinčių unikalią muzikos kalbą. Kas tie kompozitoriai?

Visi, kurių kūrybą leidžia mano kompanija. Geriausiai parduodami Galinos Ustvolskajos ir Valentino Silvestrovo įrašai. Jų muzika labai specifinė, jos negalima su niekuo lyginti, faktiškai visi mano kompozitoriai (su kuriais dirbu) turi savitą stilių. Štai Aleksandras Rabinovičius – nemažai žmonių nekenčia jo romantinio polėkio kupino minimalistinio stiliaus muzikos, bet jis yra labai sąžiningas savo kūryboje, niekas nerašo taip, kaip jis. Kaip ir Karelas Goeyvaertsas – belgų kompozitorius. Niekas per visą jo gyvenimą neįrašė šio kompozitoriaus muzikos, ir aš išleidau penkias jo muzikos plokšteles, kad atkreipčiau žmonių dėmesį į šią kūrybą. Tai yra vienintelis labiau žinomas XX amžiaus belgų kompozitorius.

Esame nepriklausoma ir labai autoritetinga firma. Labai domimės šiuolaikine Rusijos muzika, bet neleidžiame Schnittke’s arba Gubaidulinos muzikos, nes visi juos ir taip žino. O Ustvolskajos, kai pradėjau su ja dirbti, niekas nežinojo. Kaip ir Silvestrovo. Labai smagu stebėti, kaip, išleidus jų plokšteles, jie tampa vis labiau atpažįstami. Taigi reikia leisti ne vieną, o kelias panašiai apipavidalintas plokšteles, nes žmonės prisimena: a, tai atpažįstame kaip Ustvolskajos įrašus, arba – tai Silvestrovo arba Knaifelio plokštelės. Turime ir tam tikrus gerbėjų klubus, kurie perka "Megadisc" išleistas plokšteles.

Tačiau jei, pavyzdžiui, pasiūlyčiau gero pianisto iš Lietuvos įrašus, kuriuose jis groja Beethoveną arba Mozartą, tai būtų nesėkmė, nes prieštarautų "Megadisc" koncepcijai.

Sakote, esate kompozitorius. Kokia yra jūsų muzika? Taip pat rašote unikalia muzikos kalba?

Tikiuosi, kad ji yra unikali. Bandau būti atviras muzikams, šiek tiek hermetiškas publikos atžvilgiu. Žmonės turi stengtis, jei nori suvokti mano muziką. Galbūt psichologiškai galima ją apibrėžti kaip isteriškai romantišką muziką.

Dabar trečiąjį kartą svečiuojatės "Gaidoje". Klausotės lietuviškos muzikos. Ar išgirdote daugiau įdomios lietuvių kompozitorių muzikos?

Taip. Iš vyresniosios kartos kompozitorių man labai patinka Osvaldo Balakausko muzika. Su juo susipažinau per Silvestrovą. Kai jis sužinojo, kad vykstu į Vilnių, pasakė, kad Balakauskas yra geras jo draugas. Tai buvo labai maloni pažintis.

Iš kitos kartos kompozitorių man labai patinka Narbutaitė, nes jos muzikoje yra kažkas labai ypatinga, ko nerandu niekur kitur. Bet Narbutaitės muziką jau leidžia "Finlandia Records".

Taip pat mėgstu atkaklų Šarūno Nako užsispyrimą – dabar atvykau iš "Arenos" festivalio (Rygoje), kur girdėjau jo naują kūrinį, atliekamą ansamblio "Windkraft Tirol". Man jis labai patiko. Iš jaunosios kartos atkreipčiau dėmesį į Ramintą Šerkšnytę – kartą netgi esu buvęs jos mokytoju, tai nepadarė jai jokios įtakos, bet man patinka tai, kaip ji rašo muziką.

Labai geros energijos turi Vytauto Jurgučio muzika. Tai nėra mano stilius – savo firmoje tokios muzikos neleisčiau, bet pripažįstu jos kokybę.

O dėl Balakausko ir Šerkšnytės? Gal jau turite leidybinių planų, susijusių su jų muzika?

Jei per kitus dvejus metus dar išgirsiu kažką įdomaus iš Šerkšnytės kūrybos, galbūt tai galima bus išleisti. Bet konkrečių planų nėra. Nuolat keliauju po pasaulį, klausausi muzikos, užmezgu pažintis, ir tuomet arba pavyksta kažką padaryti, arba ne.

O dabartiniai mano planai Lietuvoje yra susiję su Ryčio Mažulio plokštelėmis. Vėliau pažiūrėsime.

Kokios apskritai muzikos klausotės, kokią mėgstate?

Ne šiuolaikinę, nes ji yra mano darbas. Savo malonumui klausausi Bacho, Monteverdi, turiu labai senų sovietinių įrašų kolekciją su tokiais kūriniais kaip Pirmasis Čaikovskio koncertas fortepijonui. Be jokio nutriukšminimo… Labai mėgstu tuos įrašus. Turiu senų Grigorijaus Sokolovo įrašų kolekciją. Man jie yra labai žavūs, jų klausydamasis atsipalaiduoju. Atsipalaiduoju ir žiūrėdamas futbolo rungtynes per televiziją arba eidamas pasivaikščioti į mišką, arba plaukiodamas. Muzika man nėra poilsis. Tai mano darbas.

Ar klausotės lengvosios muzikos?

Ne. Bet kelis kartus per metus rengiu ypatingus koncertus, kur mėginu susieti klasikinę arba šiuolaikinę muziką su lengvąja. Pavyzdžiui, pernai sezono pabaigai tai buvo vieno iš geriausiai žinomų Belgijos popdainininkų (meninės popmuzikos) bei Olafo Biero koncertas. Olafas Bieras dainavo Schuberto dainas, o popdainininkas – savo kūrybos, bet atlikėjų sudėtis buvo ta pati – balsas ir fortepijonas. Ir tai buvo labai žavu, nes, pavyzdžiui, popdainininkas atrodė kaip klasikos atlikėjas (jam pačiam tai tapo staigmena…).

Klausotės Bacho, Monteverdi muzikos. Ar jums svarbūs atlikėjai?

Ne, visiškai ne. Juk labai geras atlikėjas gali išgyventi labai blogą dieną ir jei jis tądien daro įrašą, nes taip numatyta kontrakte, gausis prastas įrašas. Taigi aš klausausi daugelio skirtingų įrašų, kai kuriuos mėgstu, kai kurių ne. Bet tikrai nesu istorinių atlikimų gerbėjas. Belgijoje žavėjimasis autentiškais atlikimais jau praėjo, manau, kad istoriniai atlikimai tapo nauja akademizmo forma. Būtinai reikia groti Bachą klavesinu, nes Bachas neturėjo "Steinway" fortepijono. Man tikrai šie dalykai nėra svarbūs.

Galbūt turite mėgstamiausių kūrinių?

Mano mėgstamiausi kūriniai, kuriais žaviuosi, neturi nieko bendra su mano kūrybos stiliumi. Aš labai mėgstu Weberną. Žinoma, labai žaviuosi Bachu, vėlyvaisiais Beethoveno styginių kvartetais. Mėgstu mažas Prokofjevo pjeses "Mintys"…

Kartais mokausi ir iš šiuolaikinės muzikos.

Bet jūs labiau mėgstate klausytis instrumentinės muzikos, vadinamosios "absoliučiosios muzikos", ar mėgstate ir, pavyzdžiui, operą?

Ne. Išskyrus Monteverdi, niekuomet nesiklausau operos. Tai darau tik darbo reikalais. Muzikoje vertinu tiesioginį poveikį. Mėgstu eiti į operą, bet nemėgstu klausytis operų iš plokštelių, nematydamas dainininkų, scenovaizdžio.

Nors nemažai esu parašęs balsui, visuomet klausydamasis jaučiuosi šiek tiek nusivylęs. Daugelis klasikinių dainininkų džiaugiasi, kad išdainuoja natas, tačiau jie dažnai yra nelankstūs, jų frazuotė kieta, mechaninė. Kartą parašiau dainą pagal Goethe’s "Mignon" tekstą klasikiniam mecosopranui arba popdainininkei. Man labiau patiko, kaip dainą atliko popdaininkė, nes atsirado gerokai daugiau gyvybės, frazavimo laisvės. Man tai patinka...

Kalbėjosi Beata Leščinska