Kinas

Sena nauja pažintis

Gruzijos kino festivalis "Skalvijos" kino centre

iliustracija
"Troškimų medis"

Gruodžio 5–11 d. "Skalvijos" kino centras rengia Gruzijos kino festivalį, kuriame bus parodyti kadaise lietuvių žiūrovų pamėgti ir nauji, dar nematyti gruzinų kūrėjų filmai. Bus parodyta 11 vaidybinių, 3 dokumentiniai, 9 trumpametražiai ir 6 studentų filmai. Šis festivalis savotiškai atspindi pastarųjų keturių dešimtmečių Gruzijos kino raidą, jo žanrų ir stilių įvairovę. Į programą įtraukti ir Gruzijos kiną pasaulyje išgarsinusių režisierių Tengizo Abuladzės, Otaro Joselianio, Eldaro Šengelajos, Georgijaus Šengelajos, Nanos Džordžadzės kūriniai, ir jaunų kūrėjų filmai, jau spėję pelnyti ne vieną prizą. Į Vilnių atvyks ir gausus svečių būrys: režisieriai Levanas Anžaparidzė, Ereklė Badurašvilis, Levanas Glontis, aktorius bei kino režisierius Josebas (Soso) Džačvlianis, kino istorikas ir kritikas Zviadas Dolidzė.

Filmai legendos

Retrospektyvinę festivalio programą puošia legendiniai filmai. Tai Georgijaus Šengelajos "Pirosmanis" (1969) – garsiojo dailininko primityvisto Niko Pirosmanišvilio poetinė biografija, tapusi autorinio kino klasika. Amžininkų nesuprastas Pirosmanis klajoja iš smuklės į smuklę, paveikslais atsimokėdamas už alkoholį ir pastogę. Kitaip nei tradiciniuose filmuose portretuose, G. Šengelajos filme nėra dramatizmo ir psichologizavimo. Čia dominuoja Pirosmanio menas, jį atliepia ir filmavimo maniera: sapniška, su siurrealistiniais proveržiais. 1970 m. ekranuose pasirodęs Otaro Joselianio filmas "Gyveno strazdas giesmininkas" buvo simboliškas prarastosios kartos portretas, bet jis netikėtai išliko aktualus iki šiol. …Paskutinę akimirką vaikinas įlekia į teatrą, prišoka prie savo mušamųjų ir prisijungia prie orkestro finalinių akordų. Taip prasideda ankstyvasis O. Joselianio šedevras, kuriame jau aiškiai juntama režisieriaus laikysena – iš tolo stebėti personažus, įmestus į gyvenimo tėkmę. Iš skaidrių miniatiūrų supintas filmas pagauna kasdienybės sumaištį ir susikaupimo minutes, o filmo herojus balansuoja tarp betikslio išsiblaškymo ir absoliučios laisvės. Vienas ryškiausių gruzinų poetinio kino pavyzdžių yra Tengizo Abuladzės "Meldimas" (1976). Jo herojai – skurdžiame kaimelyje gyvenantys spalvingi žmonės: keistuoliai, bepročiai, svajotojai. Atkeliavusi mergina – grožio ir šventumo įsikūnijimas – pamilsta čionykštį vaikiną, bet ją ištekina už kito. "Troškimų medis" kartu su T. Abuladzės filmais "Meldimas" ir "Atgaila" sudaro triptiką, nagrinėjantį amžių amžius besitęsiantį konfliktą tarp kolektyvinių dogmų ir atskiro žmogaus nenuspėjamo elgesio. Dar vienas klasikinio gruzinų kino pavyzdys – Rezo Čeišvilio "Samanišvilio pamotė" (1978) – 1927 m. sukurto filmo perdirbinys, nukeliantis į priešrevoliucinius laikus. Pagrindinis personažas – nusigyvenęs aristokratas, didelės šeimynos galva. Staiga jo garbaus amžiaus tėvas sumano vesti. Lyriškoje papročių komedijoje organiškai susilieja liūdesys ir juokas. Prieš kelis dešimtmečius "perestroikos" pradžią paženklino cenzūros pagaliau leistas Eldaro Šengelajos filmas "Žydrieji kalnai, arba Neįtikėtina istorija" (1983). …Soso parašė apsakymą "Žydrieji kalnai" ir nunešė jį į leidyklą. Praėjo ruduo, žiema, pavasaris. Niekas apsakymo neperskaitė. Negana to, visi jo egzemplioriai pradingo be pėdsakų. Ir nenuostabu, nes niekas čia nedirba savo darbo. Rankraščius skaito vienintelis dažytojas... Ši satyra sudėta iš pasikartojančių tragikomiškų situacijų. Į jas pakliuvęs naivus herojus taip pažįsta pasaulį, o žiūrovai – beviltiškai yrančią sovietų sistemą. Iraklio Kvirikadzės ir Nanos Džordžadzės filmas "Robinzonada, arba Mano senelis anglas" (1986) jau žymi naujo gruzinų kino laikotarpio pradžią, nors tai poetiškas ir drauge filosofiškas filmas, persunktas retro atmosferos. Jame pasakojama nepaprasta istorija, nutikusi pirmaisiais sovietų valdžios metais Gruzijoje, kai į atokų kaimą atkeliavo anglas ir pamilo gražuolę Aną.

Permainų filmai

Vieno gruzinų kino klasikų Suliko Žgenčio (scenaristas) ir Karamano Mgeladzės (režisierius) filmas "Šaknys" (1986) – tai istorija apie emigrantą, kurį likimo keliai nubloškė iš Gruzijos į Prancūziją. Audringuose gyvenimo verpetuose atsidūręs žmogus kasnakt sapnuoja tėviškę, nors sugrįžti taip ir nepavyksta. Tačiau jo svajonę realizuoja anūkas.

Levano Andžaparidzės filmas "Dviveidis" (1997) atspindi naujojo gruzinų kino ieškojimus. Filmas gvildena žmogaus santykį su Dievu, šeimos nariais, draugais, visuomene. Pagrindinio personažo transformacija – sunkių psichologinių motyvacijų išdava, grindžiama tėvišku rūpestingumu ir tvirtu tikėjimu. Bene populiariausias pastarųjų metų gruzinų filmas – Nanos Džordžadzės "Tūkstantis ir vienas įsimylėjusio kulinaro receptas" (1997), sėkmingas ir dėl pagrindinį vaidmenį sukūrusio prancūzų komiko Pierre’o Richard’o… Jame pasakojama apie audringą kulinaro keliauninko gyvenimą ir jo beprotišką paskutiniąją meilę, ištikusią Gruzijoje. Tai kulinarinė pasaka su politiniu pamušalu, o požiūris į maistą čia įgyja moralinę ir filosofinę prasmę. Micho Borašvilio filmas "Tuščia erdvė" (2001) rodo lietuvių žiūrovams iš filmų beveik nepažįstamą XX a. 9-ojo dešimtmečio Gruziją. Praėjus dvejiems metams nuo pilietinio karo pabaigos, filmo herojus grįžta į gimtąjį miestą, į savo šeimą. Tačiau jis turi nuo visų, išskyrus žmoną, slapstytis. Jo nedomina niekas, jis laukia tik vieno sandėrio. Ilgainiui jis virsta nuo gyvenimo atitrūkusiu ir į neviltį puolusiu antiherojumi, kurio paskutinioji diena nenumaldomai artėja. Ereklės Badurašvilio filme "Dar viena gruziniška istorija" (2003) pasakojama apie eilinę gruzinų šeimą. Pagrindinis personažas – jaunas vyriškis, skausmingai išgyvenantis savo ir artimųjų rūpesčius. Jo asmenybės formavimosi procesas susijęs su daugeliu nemalonių dalykų, bet jis stengiasi visa tai oriai iškęsti. Įterpti epizodai nukelia į praeitį, kai filmo herojaus senelis, šaliai praradus nepriklausomybę, su ginklu rankoje stojo į kovą.

Dokumentinės akimirkos

Dokumentinis gruzinų kinas Lietuvoje niekad nebuvo pristatytas plačiau, todėl šis festivalis ne vienam padės atrasti nacionalinius gruzinų kino dokumentikos ypatumus. Iraklio Macharadzės filmas "Laukinių Vakarų raiteliai" (1997) primena menkai žinomą faktą, kad XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje Amerikos ir Anglijos cirkuose sėkmingai pasirodydavo gruzinų raiteliai, kuriuos klaidingai vadindavo rusų kazokais. Levano Glončio filme "Svogūninės ašaros" (2003) rodomos trys dienos iš kompozitoriaus Rezo Kiknadzės gyvenimo Liubeke. Repeticijos, paskaitos, grojimas klubuose ir bažnyčioje – kas vakarą Rezo grįžta namo vis labiau nuvargęs. Tuo tarpu motina pjausto svogūnus ir su dėkingumu kalba apie šansą gyventi ir dirbti normaliai – kitaip nei tėvynėje. Soso ir Badrio Džačvlianių filmo "Fanatikai? Maniakai?" (2005) herojai yra žmonės, kurie susižavi vienokiais ar kitokiais dalykais. Tas susižavėjimas kartais virsta fanatizmu ar maniakiškais potraukiais.

Amžini keistuoliai ir eksperimentai

Gruzijos kino festivalis "Skalvijoje" taip pat pristatys didelę trumpo metražo filmų programą, kurioje gausu ir eksperimentinių filmų. Notaro Begiašvilio "Pontos – juoda, juoda jūra" (2001) iš vaikiškų piešinių sukurtas filmas perteikia vaikų įspūdžius, kuriuos sukėlė pirmąkart pamatyta Juodoji jūra. Georgijaus Charebavos filmo "Susižavėjimas" (2002) herojus, įsimylėjęs vaikinas, kartu su draugais nusprendžia pagal seną paprotį pagrobti mylimąją. Vėliau išaiškėja, kad viskas yra ne taip, kaip vaikinui iš pradžių atrodė. Georgijaus Čalaurio "Drabužių" (2004) veiksmo vieta – Tbilisio senamiesčio kiemai. Filmo personažai – padžiauti drabužiai. Marškiniai, kelnės, kaklaraiščiai labai primena savo šeimininkus. Levano Bzvanelio filmo "Kėdė" (2005) herojus yra elgeta. Kartą jis sąvartyne randa kėdę, nusinešęs pasistato ją iškilioje vietoje ir atsisėda. Nuo tos akimirkos mieste prasideda didelės permainos. Soso Džačvlianio filmas "Mano pirmoji meilė" (2004) sukurtas pagal paties autoriaus prisiminimus. Iraklio Šavliašvilio "Moneta" (2004) – tai nuotykių filmas apie monetą, kuri keliauja iš rankų į rankas ir tampa įdomių istorijų liudininke. Levano Koguašvilio "Solos" (2004) herojai – Bruklino gatvėse savo laimės ieškantys du nelegalūs imigrantai iš Gruzijos. Įstrigę kasdienėje rutinoje ir žūtbūt kovojantys už išlikimą, jie vis dar mėgina išsaugoti orumą. Filme įtikimai vaidina ne profesionalūs aktoriai, o tikri imigrantai. Rusudan Pirveli filmas "Langas" (2005) rodo pirmas jaunavedžių bendro gyvenimo dienas. Iš pradžių – viskas idealu. Tačiau netrukus žmona išsiaiškina, kad vyras turi vieną keistenybę, ir po poros dienų jam už tai atsilygina. Eksperimentiniame Majos Kikabidzės filme "Pasimetę iliustracijoje" (2005) atgyja garsių paveikslų motyvai. Pasirodo, tam tikros gijos juos sieja su dabarties laiku. Studentų filmų programą taip pat sudaro įvairių žanrų trumpo metražo filmukai, kurių herojai – mieli gruzinų kino keistuoliai, dažnai patenkantys į komiškas situacijas.

Parengta pagal "Skalvijos" inf.