Paieškos ir atradimai

Feliksas Bajoras M. Raškovskio nuotr.

Per susitikimą su Feliksu Bajoru "Beatričės namuose" lapkričio 17-ąją kompozitorius pasakojo, kaip Amerikoje surado Vytauto Bacevičiaus rankraščius, samprotavo apie kūrybingą muzikos interpretavimą.

Edmundas Gedgaudas: Pradėkim nuo pirmojo tavo smuiko mokytojo, nuo Vinco Bacevičiaus. Ir nuo koncerto Kauno radiofone, kuriame dalyvavai maždaug vienerius metus pas jį pasimokęs.

Feliksas Bajoras: Po šio koncerto (berods, 1943 metais buvo jo, kaip pedagogo, penkiasdešimtmetis) mokytojas Bacevičius man atidavė vokiečių meistro darbo smuiką, kuriuo ankščiau grieždavo jo vaikai: sūnus Vytautas, vėliau duktė Gražina. Sau pasiliko menkesnį. Sakė – ir pianinas bus tavo, galėsi pasiimti. Po Vinco Bacevičiaus mirties 1952-ųjų gruodį, kartu gyvenęs jo giminaitis Kęstutis, su kuriuo po mano muzikos pamokų dažnai lošdavome šachmatais, pasikvietė mane ir pasiūlė paimti ką nors iš mokytojo daiktų. Ką tik norėčiau. Pasiėmiau tuščius natų popieriaus lapus, tada jų labai trūko. Pianino neprašiau, kažin ar būtų davęs. Nežinojau, kad vėliau pianinas bus man labai reikalingas (įdomu, kur jis dabar?). Šiemet prieš Vėlines vėl buvau Višakio Rūdoj. Bacevičių šeimos kapas tvarkingai aptvertas tvorele, Vincas Bacevičius įrašytas tarp kitų, bet iš tiesų palaidotas atskirai, šalia, manyčiau, kad labai reikšmingai – po tvirtu ąžuolu. Iš tikrųjų jis buvo stiprus žmogus, didelis patriotas. Šiandien tikrasis jo kapas dar be užrašo. Reiktų deramai jį pažymėti.

Jei Vytautas Bacevičius būtų pasilikęs Lietuvoje, ar būtų sukūręs tiek puikių kūrinių? Manau, kad ne. Su savo charakteriu tikriausiai sėdėtų tremty. Arba sulauktų Pakalnio likimo. Nublokštas už jūros Bacevičius rašė, savo kūrinių neišgirsdamas. Ir talentą užsispyrimu išsaugojo…

E. G.: George’as Lewinas. Ilgametis Vytauto Bacevičiaus mokinys. Milijonierius. Žydas. Artimas draugas, labai vertinęs Bacevičių kaip pedagogą. Kaip tu jį ten, Amerikoje, susiradai?

F. B.: Besikalbant apie Vytautą Bacevičių. Konkrečiai – su Almu Šalčium, keliautojo Mato Šalčiaus brolio, ekonomisto Petro sūnum. Ne aš Almų susiradau, o jis mane. Pažinčių ten neieškodavau. Kiek girdėjau, Almaus Šalčiaus lietuvių bendruomenė šalinosi, nes jis draugavo su Vilium Kavaliausku (dabartiniu Brazausko patarėju), palaikė ryšius su ambasados darbuotojais. Dėl to kitiems Almus atrodė keistokas. Mane jis pasikviesdavo. Kartą pasakė apie Vytauto Bacevičiaus partitūras. Visi žinojo, kur jos yra, bet nė piršto nejudino. Sakau – važiuojam, tik neturiu mašinos. Almus sako, kad jo sūnus gali mane nuvežti. Jis pabūtų ir vertėju. Dviese drąsiau. Iš Lietuvos išsivežiau daug angliškų žodžių, bet tartis, sakinių struktūra… Kai nuvažiavau, mano minčių nesuprasdavo. Kadangi žmona dirbo Kolumbijos universitete, o darbuotojų šeimos nariai gali nemokamai studijuoti, aš įstojau į antrą anglų kalbos kursą. Po dvejų metų buvau perkeltas į ketvirtą. Iš viso mokslai trunka dešimt metų. Aštuntais jau gali rašyti romanus. Darbo tada daug neturėjau. Kartais lietuvių laikraščio korektūrą patvarkydavau. Tad nutarėme važiuoti. Prieš tai paskambinome George’ui Lewinui, manėm, kad partitūros pas jį, kad jam Bacevičius jas paliko atsidėkodamas už kokią nors paramą. Arba kaip patikimam draugui. Kai susiskambinom, jis pasakė partitūras atidavęs Browno universitetui.

E. G.: Bridžporte.

F. B.: Taip. Sako, padovanojo, todėl paimti nebegali. Sutarėm susitikti universitete. Nuo Niujorko iki Bridžporto – 30 mylių. Nuvažiavom. Nežinojom, kad universitetas vertėsi labai sunkiai. Susitikom Muzikos katedroje, kur ponas Lewinas mus pristatė katedros vedėjui ponui Robertui Reganui. Klausiam apie partitūras. Nenorėjo jų rodyti, prisipažino, kad nesutvarkytos, nebuvo pasiruošę. Vis dėlto paskui sutiko, nuvedė į tokį kaip šis (gal mažesnį) kambariuką. Tuščią, be lentynų. Partitūros suverstos kampe ant grindų. Lyg šluota sustumtos... Nieko nepasakiau, bet pasirodė keista. Argi kas dovanoja natas be sąrašo? Žinoma, mes būtume paėmę jas ir tokios būklės, bet jie nesutiko. Sakė, kad paprašys studentų surūšiuoti, kad atvažiuotume po poros savaičių. Ponas Reganas leido suprasti, kad universitetas turi finansinių sunkumų ir jiems reikią naujų fortepijonų. Taip kalba nukrypo į pinigus. Už partitūras paprašė dešimt tūkstančių dolerių. Pasakiau, kad aš tokių pinigų neturiu, ir išvažiavome, išreiškę viltį, kad šiuos pinigus gausime iš lietuviškų fondų, jie tikrai bus suinteresuoti mūsų žymaus menininko palikimu.

Buvo matyti, kad universitetui natos nelabai reikalingos, bet nemaniau, kad čia tėra paprastas dviejų amerikiečių "biznelis". Kita vertus, jei natos iš tikrųjų buvo padovanotos, katedros vedėjas juk negali universiteto turto veltui dalinti. Amerikiečių akimis žiūrint, 10 000 dolerių nėra labai dideli pinigai. Gal kaip tik tai, kad ponas Lewinas pamatė, kaip laikomos jo dovanotos natos, ir padėjo mums vėliau derantis dėl kūrinių kopijavimo?

Skambinu į Čikagą. Tuomet Juozo Žilevičiaus archyve dirbo labai puikus, atsidavęs muzikai žmogus – Juozas Kreivėnas. Jis ir sako – pamėginsiąs, bet nieko neišeis. Lietuvių fondas kažkokioms partitūroms pinigų neduos, nors jų turi. Taip ir buvo. (Kreivėnas kalbėjo su Račkausku, kaip supratau, fondo pirmininku. Šią pavardę ilgam įsiminiau.) Sulaukę iš Lituanistikos tyrimo ir studijų centro Čikagoje rašto, pasirašyto direktoriaus Roberto A. Vitas, nuvažiavom dar kartą į Bridžportą. Jau buvo natų sąrašai. Jos gražiai sudėtos pagal žanrus. Pasakėm, kad lietuvių fondas pinigų šiuo metu negali skirti ir prašėm leisti jas nusikopijuoti. Nudžiugau, bet ir stebėjausi, aišku, to nerodydamas, kai šį leidimą gavome. Įsivaizdavau, kaip klostytųsi įvykiai panašioj LTSR įstaigoje. Amerikiečiams, matyt, tik originalas yra tikra vertybė. Žinoma, pasirašiau, kad rankraščius pasiskolinu – jau turėjau amerikietišką "permanent citizen" dokumentą. Išsivežėm kelias dėžes natų. Išsiunčiau jas į Čikagą, kur Juozas Kreivėnas nukopijavo sau ir man. Pačiam kopijuoti būtų buvę per brangu. Originalus grąžinom universitetui. Gal pataikėm lemtingu momentu, nes kai vėliau kažkas tų originalų teiravosi, jų nebebuvo. Dingo. Kodėl?

Girdėjome, kad kažkokia mafija, banditėliai, taip paveikė Bridžporto atmosferą, kad niekas į jį nebevažiavo studijuoti. Vykdavo užpuldinėjimai gatvėse, vagystės bendrabučiuose. Kai vėliau skambinau, tai ir Regano nebebuvo. Sužinojom, kad Browno universitetą nupirko munistai. Jie galėjo ir Muzikos katedrą panaikinti. Gaila, kad laiku neatsirado dešimt tūkstančių. Šiandien stengiuosi tokias anų laikų istorijas pamiršti, bet tuomet biurokratai mane buvo labai supykdę. Ypač po to, kai sužinojau, kad atkūrus nepriklausomybę Lietuva iš to paties fondo kultūros reikmėms gavo 100 000, kitąmet – dar 100 000 dolerių. Amerikoje lietuvių bendruomenei pirmiausia derėjo palaikyti užsienyje sukurtų lietuvių menininkų darbus, o ne statyti italų operas. Deja, jie vadovavosi prieškario mentalitetu. Vytautas Bacevičius iki karo jiems buvo svetimas, toks ir ten liko.

E. G.: Bet pats Bacevičius nuo bendruomenės laikėsi atokiai.

F. B.: Kiti muzikai, palaikę su ja ryšius, pavyzdžiui, Jeronimas Kačinskas, apie lietuvių fondų paramą atsiliepdavo labai skeptiškai. Jis profesoriavo viename iš Bostono universitetų. Girdėjau, kaip amerikiečių studentų choras su didžiuliu entuziazmu lietuviškai dainavo Kačinsko dainas. Kitas amerikiečių choras atliko mano "Paslaptį" taip pat lietuviškai. Tokia tradicija. Iš tikrųjų kūrinys turėtų geriausiai skambėti originalo kalba.

E. G.: Kokį išvydai Bridžportą, kuriuo taip bodėjosi Bacevičius?

F. B.: Daugiausia tai senos statybos "modernas". Skverai, žalumynai. Man jis pažiūrėti baisus nepasirodė. Bet juk viską daro žmonės. Matyt, Vytautas bodėjosi, nes neturėjo su kuo kaip lygus bendrauti. Kai nuvažiavau dirbti į Šiaulius, man miestas atrodė gražus. Ir juk puikus Nepriklausomybės metų Kaunas. Tačiau Kaunas visą Bacevičių šeimyną išstūmė. O koks gražus Niujorkas! Fantastiškas! Galvojau – kaip būtų gerai šiame mieste gyventi, turėti automobilį. Vėliau nebegalėjau į tuos pačius namus žiūrėti...

E. G.: O koks pasirodė žmogus George’as Lewinas, tas toks svarbus Bacevičiaus laiškų personažas? Kokio jis buvo amžiaus?

F. B.: Neatrodė senas. Jis buvo lyg tarpininkas, nedaug kalbėjo, nedaug su juo ir pabendravom. Ar aš kalbėjau angliškai? Truputį. Sudėtingoms, pusiau filosofinėms mintims išreikšti reikėjo pagalbos, bet pastebėjau, kad kai kurias mano dviprasmiškas mintis apie geležinės užuolaidos kultūrą mano vertėjas prastino. Manau, kad ne politiniais sumetimais, o todėl, kad jam pačiam šios mintys buvo per daug sudėtingos. Gal taip ir geriau? Patogiame fotelyje, prieš masyvų stalą ir kresną katedros vedėją sėdi kažkoks užsienietis. Kampe – didžiulė JAV vėliava. Kaip kino filme. Lewinas, aišku, buvo mums palankus. Kai ką jie galėjo būti jau aptarę. Turbūt jo autoritetas padėjo.

E. G.: O kaip paskui kopijas į Lietuvą parvežei?

F. B.: Grįždamas į Lietuvą viską persiunčiau "Cargo". Mat turėjau nemalonios patirties 1980 metais, kai siunčiant natas diplomatiniu paštu buvo išimtos kai kurios partitūros. Tuomet siuntą organizavo tas pats Juozas Kreivėnas. Gyrėsi, kad palaiko gerus ryšius su Lietuva, kad per konsulatą savo krautuvėlei nuolat gauna lietuviškų knygų ir kad persiųsti natas jam nebus sunkumų. Vėliau jis labai stebėjosi, kad gavau ne viską, kas buvo siųsta. Man rašė: "Peršasi mintis, kad kas nors siuntą "peržiūrėjo" iš lietuvių muzikų". Jis nesuprato tarybinės sistemos ir mūsų apsidraudėlių politikų. Skrendant lėktuvu ir kartu siunčiant krovinį "Cargo", savininkas lyg prisiima atsakomybę už jo turinį, bet to, žinojau, kad Čikagoje liko kopijos. Kreivėnas, manau, kopijavo savo lėšomis ir laiko negailėdamas. Vėliau važiavau į Maskvą atsiimti krovinio, pasiėmęs iš Kompozitorių sąjungos svarbų raštą, kad esu TSRS Kompozitorių sąjungos narys ir vežu natas. Vilniuje priverčiau kopijas padauginti: Centriniam archyvui, konservatorijoms; Kaunui, Klaipėdai, Kompozitorių sąjungai, na ir sau pasilikau.

E. G.: Pakalbėkim apie Bacevičiaus kūrybą.

F. B.: Ją atskleidžia atlikėjai. Jie pirmiausiai nepažįstamus kūrinius turi "suvirškinti". Kažkada su San Francisko orkestru į Vilnių buvo atvykęs Ozawa. Grojo Ives’ą. Mums negirdėtą. Ketvirtąją simfoniją. Fantastiška! Tiek polifonijos, o dar ir puikios eklektikos. Skirtingi stiliai nuostabiai derėjo. Rašiau seseriai, kad man gautų tos simfonijos plokštelę. Rado, atsiuntė. Klausausi – visai ne tas. Pasirodo, nors dirigavo Stokowskis, bet tai buvo pirmojo atlikimo įrašas. Geras dirigentas, o muzika tik "normali". Nuobodi. Naujus dalykus išgirsti ir suprasti padeda laikas. Atlikėjas turi pasiekti tokį lygį, kad jam nebebūtų baisu keisti kai kuriuos kompozitoriaus numatytus dalykus. Kompozitorius ne visur iš karto gali viską tiksliai užrašyti. O juk yra atlikėjų, kurie visai kitaip, negu autoriaus nurodyta, interpretuoja klasikų kūrinius. Taip elgtis reikia ir su naujesne muzika. Ankstyvuose Bacevičiaus kūriniuose man per daug kontrastų, drastiškų forte. Gal to visai nereikia? Būtina gilintis, būti kūrėju.

E. G.: Taip atrandant ir parodant kompozitoriaus savitumą?

F. B.: Kad ir Vytauto Bacevičiaus. Jo sesuo Gražina išpopuliarėjo, bet laikas Vytautui gali būti palankesnis.

E. G.: Į Ameriką vykdamas dar taip nemanei?

F. B.: Apskritai negalvojau apie V. Bacevičių. Išvažiavau, lyg būčiau išstumtas, po mane labai paveikusios "Dievo avinėlio" istorijos, kuri dar kartą atidengė tarybinės sistemos esmę, parodė valdininkų, atsakingų už meną, veidmainystę, bejėgiškumą ir nužmogėjimą. Tuomet dar negalėjau iki galo suprasti tikros Vytauto Bacevičiaus kūrybos reikšmės kultūrai. Sunku pasakyti, ar būčiau važiavęs į Bridžportą, jei ne mano praeities ryšiai su kompozitoriaus tėvu. Neplanavau to, kas atsitiko ir ką padariau.

E. G.: Išgelbėjai itin svarbią Bacevičiaus kūrybos dalį?

F. B.: Taip. Dabar suprantu, kad jei ir nieko daugiau nebūčiau nuveikęs, ta rankraščių istorija pati viena mano gyvenimą įprasmintų.

Parengė Edmundas Gedgaudas