Kinas

Kur gimsta kino ateitis?

25-asis tarptautinis Miuncheno kino mokyklų festivalis

Lukas Brašiškis

iliustracija
"62 miegai"

Vienas didžiausių pasaulyje Tarptautinis Miuncheno kino mokyklų festivalis šiemet šventė savo 25-erių metų jubiliejų. Per jo gyvavimo metus Miuncheno kino mokyklų festivalio žiūrovai turėjo progos pamatyti Tomasą Vinterbergą, Larsą von Trierą, Caroline Link, Florianą Gallenbergerį ir kitus žymius dabarties režisierius, dar prieš jiems laimint Kanų "Auksines palmės šakeles", Holivudo "Oskarus" ir kitus apdovanojimus. Lapkričio 19–27 d. Miunchene buvo pristatyti 54 jaunųjų kino kūrėjų trumpametražiai filmai iš 25 šalių.

Festivalis Miunchene yra laukiamas ir kelia didžiulį ažiotažą. Miesto centre miniomis žmonių diena iš dienos ūžia Filmų muziejus, kuriame įrengtas festivalio centras, stovi eilės prie bilietų kasos, pirmosiomis dienomis prie pagrindinės programos vis atsiranda užrašai: "Parduota". Šie milžiniško festivalio populiarumo ženklai ir pradėjo formuoti renginio įspūdį. Kasdien prieš kiekvieną peržiūrą žiūrovų gretose buvo justi vilnijanti kino laukimo dvasia, skirianti festivalius nuo eilinio kino seanso ir leidžianti visą savaitę gyventi kitoje – kino realybėje.

Šiemet pagrindinėje konkursinėje programoje buvo pristatyti šešių žemynų kino mokyklų darbai. Vyravo žanrų įvairovė: dokumentika, animacija, vaidybinis kinas. Filmų temos taip pat buvo įvairios: egzistencinės žmogaus, socialinės visuomeninės problemos, kultūros ir politikos klausimai. Kita vertus, nebuvo galima nepastebėti ir šių metų festivalio politinės pakraipos, kurią atspindi į beveik kiekvieną konkursinės dalies programą atrinkti filmai (ypač Izraelio kūrėjų), nagrinėjantys opias politinio ir kultūrinio susitaikymo temas. Politinę bei socialinę festivalio orientaciją patvirtino ir nekonkursinė festivalio programa "Susitaikymo ženklai", joje pristatyti įvairiose šalyse rengto konkurso bei Goethe’s instituto paremti filmai, nagrinėjantys susitaikymo po Antrojo pasaulinio karo temą.

Tikrai buvo įdomu stebėti ir lyginti įvairių šalių kino mokyklų studentų darbų skirtumus ir panašumus. Amerikos ir Kanados studentai pasižymėjo techniškai nepriekaištingais (bet ne visada novatoriškais) vaidybiniais filmais. Vidurio Europos studentai dažniau rinkosi dokumentinį kiną, Skandinavijos kino mokyklų darbai pasižymėjo žmogaus vidinių problemų, jo pasirinkimo klausimų gvildenimu, Izraelio filmuose vyravo politinės ir kultūros problemos. Akivaizdu, kad kino mokyklas ir jų studentus stipriai veikia juos supanti aplinka.

Miuncheno kino mokyklų festivalio tikslas – pristatyti naujas kino kryptis ir tendencijas. Bet ar jų buvo šiemet? Pasižiūrėjęs pagrindinę programą ir diskutuodamas su dalyviais iš įvairių šalių bei dėstytojais nusprendžiau, kad stiprių autorinių, novatoriškų filmų buvo tikrai nedaug. Tik keli iš penkiasdešimt keturių filmų paliko didesnį įspūdį. Dažname festivalio filme pasigesdavau gilesnio žvilgsnio ar kino kalbos naujumo. Gal dėl kūrėjų amžiaus, gal dėl komerciškumo tendencijų, gal dėl trumpo filmų metražo daugumos filmų dramaturgija sukėlė paviršutiniško žvilgtelėjimo įspūdį. Net ir radę problemą, filmo autoriai dažnai į ją pasižiūri tik iš tolo, tartum parodydami jaunų režisierių profesinių sugebėjimų stoką.

Be abejo, festivalyje buvo ir keli nepamirštami darbai. Vienas iš jų – lenkų režisierės iš Lodzės kino, teatro ir televizijos mokyklos Ewos Stankiewicz filmas "Maldininkas", apdovanotas prizu geriausiam dokumentiniam filmui. Tai šokiruojančios dokumentinės medžiagos, per kelerius metus nufilmuotos pro vieno Lodzės gyvenamojo rajono buto langą, bei gyventojų pasakojimų ir jų maldų koliažas. Filmas pasižymi stipriu emociniu poveikiu ir primena lenkų režisieriaus Wojciecho Wisznewskio stilių.

Prizą už geriausią scenarijų laimėjęs ir tikrai išsiskyręs filmas – ispano Kike’s Maillo "Pavlovo šunys". Nespalvota juosta rodo vieną kasdienę, tačiau nekasdieniškai pasibaigiančią situaciją penkių jos dalyvių akimis. Penkis kartus penkių skirtingų žmonių papasakota įprastos darbo dienos situacija sufleruoja, jog pasakotojai, tarsi rusų mokslininko Ivano Pavlovo eksperimente dalyvaujantys šunys, ilgainiui pamiršta, kad galima pasirinkti, kad už pilkos kasdienybės iliuzijos visur slypi atsitiktinumai. Visas istorijas į vieną sujungiantis nelaimingas atsitikimas (automobilio avarija) byloja būtent tai. Tačiau netikėtai paskutinė istorija baigiasi kitaip – laimingai. Finale užkadrinis balsas ironiškai provokuoja žiūrovus, esą "kine visada viskas baigiasi laimingai".

Pagrindinį prizą – "Jaunojo talento apdovanojimą" netikėtai iškovojo kanadietės Erin White filmas "62 miegai". Jis pasakoja apie tai, kaip duktė ilgisi išvykusio tėvo. Savitu operatoriaus darbu pasižymintis filmas nagrinėja ne viename festivalio filme paliestą bei jauniems žmonėms aktualią tėvų ir vaikų santykių temą. Apibendrinant festivalio konkursinę programą, galima teigti, jog filmas nenustebino, nors ir nenuvylė.

Miuncheno kino mokyklų festivalis vykdo ir edukacinę misiją. Jo programose – ne tik jaunųjų kūrėjų filmai, festivalyje dalyvauja ir patys iš įvairių pasaulio kampelių atvykę kūrėjai, po kiekvieno filmo pasirengę atsakyti į klausimus, bendraujantys tarpusavyje bei dalyvaujantys specialiai jiems rengiamose diskusijose apie vizualinio meno perspektyvas, montavimo seminaruose, kūrybinėse dirbtuvėse ir susitikimuose. Tad dalyvavimo festivalyje privalumai neabejotini.

Ne vienas festivalio dalyvis ar dėstytojas teiravosi apie Lietuvos kino mokyklas, kodėl jos nedalyvauja pagrindinėje festivalio programoje. Savęs vis paklausdavau, ar turėtume ką pasiūlyti? Pamatęs festivalio programą bei susipažinęs su pastarųjų metų Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentų filmais, manyčiau, kad bent kelių filmų bandymas patekti į festivalį būtų visai pateisinamas. Kitas klausimas, ar lietuviai suinteresuoti parodyti iniciatyvą? Galima pasidžiaugti jau tuo, kad nekonkursinėje "Susitaikymo ženklų" programoje buvo parodyti trys lietuviški filmai. Lietuvoje "Susitaikymo ženklų" konkurse laimėjęs filmas "Miestas K" – poetinė kontempliacija apie Kaliningrado gyventojo pasąmonės kelią – iš Miuncheno keliaus ir į kitus tarptautinius festivalius.

Festivalio direktorius profesorius A. Gruberis atidarydamas kino šventę paklausė savęs: "Ar kinas gali išgyventi nepalaikydamas kino mokyklų?" Ir suprasdamas investicijų į kino ateitį svarbą tuoj pat vienareikšmiškai atsakė: "Ne". Miuncheno visuomenės susidomėjimas festivaliu atsakymą tik patvirtino.

Įdomu, kaip į tą klausimą atsakytų Lietuvos kino dėstytojai, studentai ir žiūrovai?