Veidrodžių karalystėje

Algimantas Aleksandravičius. Aktorė Ligita Kondrotaitė

Kažkuo jie panašūs – veidrodis ir fotografija: abiejuose gali išvysti savo atspindį. Tik fotografija tampa to atspindžio "įkalintoja" ar savotiška režisiere. Meistriškai žmogaus esybės atspindžius režisuoja A. Aleksandravičius savo naujausioje fotografijų parodoje "Veidrodžio pusė. Juozo Miltinio teatras" ("Prospekto" galerijoje). Veidrodžio ir fotografijos sugretinimas neatsitiktinis, juk teatro gyvenimas dažniausiai neatsiejamas nuo šio dvipusę realybę atspindinčio stebuklo. Aktoriaus virsmą personažu pirmiausia išvysta veidrodis – grimas, drabužių matavimasis tampa pirmu laipteliu kuriant naująjį vaidmenį. Veidrodyje mes matome kartais liūdną, pavargusį, tą tikrąjį veidą ar nuostabiai šiai dienai tinkančią "kaukę". Tokias "kaukes" arba, kitaip tariant, įvairiausius personažus įkūnijančius aktorius, fiksuoja "kaukėčiausias fotoportretininkas" A. Aleksandravičius. Fotografas, pradėjęs nuo jam artimiausio kultūrinio sluoksnio – Panevėžio dramos teatro, tęsia savo kūrybinę tradiciją – nespalvotoje fotografijoje lūpas dažosi, šypsosi, eina, šoka ar tiesiog būna J. Miltinio teatro aktoriai. Fotografas "ištraukia" iš teatro gyvenimo scenos akimirkos grožį.

Lengvas rankos judesys fotografijoje "Paskutinis štrichas" sukuria moteriško žavesio paslaptimi, retro dvasia alsuojančią nuotrauką. Moters veidas (aktorė Ligita Kondrotaitė) įspraustas į kompozicijos kampą, tačiau šviesa jį, spindintį šaltu aristokratiškumu, "ištraukia", "sutaurina". Kitoje fotografijos pusėje tamsioje tuštumoje skendintis veidrodis tampa paskutinio štricho liudininku. Fotografija spindi savotišku trapumu, tarsi matytume netikėtai pavogtą akimirką prieš didžiąją sceną.

A. Aleksandravičiaus fotografijos kiekvieną portretuojamąjį atskleidžia per savitą fotografavimo manierą. Menininkas fiksuoja įdomias kompozicijas, žaidžia su fotografuojamojo kūnu, veidu, įsprausdamas jį į kompozicijos kampą ar tiesiog pasitelkdamas šviesą ir jį "ištraukdamas" iš tamsios tuštumos. Taip autorius išryškina, atskleidžia, o gal net sukuria savitą portretuojamojo charakterį, akimirkos niuansą.

Šioje parodoje itin išsiskiria judesio ir statiškumo žaismas. Išskydusių kontūrų judančios figūros priešpriešinamos statiškam pagrindiniam fotografijos objektui. Taip fotografas tarsi pabrėžia fiksuojamo momento laikinumą, būsenos trapumą ir išskiria jį iš kitų. Judesys tampa nuoroda akimirkos žavesiui, kai pamatai tikrąją žmogaus sielą.

Kaip ir kitose, senesnėse fotografijose, menininkas mėgaujasi kontrastais, pavyzdžiui, šalia subrendusios, pagyvenusios aktorės veido kaba jaunos, aktorės plakatas. Laikas bėga, ir kitimas, virsmas, jo rezultatas užfiksuojamas ne tik akivaizdžiose skirtybėse, bet ir žmogaus sielos veidrodyje – akyse. Nepaprastai gražiai fotografas "sutaurina" portretuojamosios žvilgsnį pasitelkdamas šviesą. Ji suteikia charakteriui ypatingų niuansų, atskleidžia tam tikrą jo pozą ar būseną. Toks šviesos pagautas žvilgsnis spindi, alsuoja gyvybingumu ir "pasakoja" įvairiausias istorijas, net jei tai tėra tik dar viena "kaukė".

Nepaprastai "išgyventa", jautri ši fotografijų paroda. Kaip visada, intriguoja savita fotografavimo maniera, "grąžinanti "rembrantiškąjį" portretą" ir fiksuojanti reliatyvius tikrovės atspindžius. Parodoje tampi mažąja Alisa stebuklingoje veidrodžių karalystėje, nes kiekviena fotografijos mizanscena režisuojama menininko. Ir belieka tik spėlioti, ar tai tikrasis portretuojamojo veidas, ar tik veidrodžių karalystės kaukė.