Išgyvenus Dievų mišką

Algimanto Puipos filmas "Dievų miškas" nėra tik Balio Sruogos atsiminimų knygos apie koncentracijos stovyklą ekranizacija. Režisieriui rūpėjo menininko žmogiškoji drama. Todėl filme paraleliai rodomos dvi istorijos: gyvenimas koncentracijos stovykloje (žodis "gyvenimas" šiame kontekste skamba per gyvai) ir iš lagerio grįžusio Sruogos pastangos perteikti išgyventą pragarą ir stoiškai ištverti dabar jau sovietinės nomenklatūros manipuliacijas.

Iš tiesų schema dar sudėtingesnė – režisierius analizuoja (meniškai transformuoja) savo patirtį apmąstantį Sruogą. Taigi distancija pasidaro ne dviguba, o triguba. Iš dalies tai filmas apie refleksijos neįmanomybę: Valentino Masalskio vaidinamas Sruoga vis kartoja jo pjesę repetuojantiems aktoriams, kad šie liautųsi vaidinti, nes tai, kas jiems atrodo nepakeliamai šiurpu, buvo paprasčiausia lagerio kasdienybė. Nereikia jokio patoso, jokių perdėtai sureikšmintų, dramatiškų gestų.

Šis paprastumas ir yra Sruogos knygos stiprybė. Ir kartu – didžiausias iššūkis tiek skaitytojams, tiek filmą kuriančiam režisieriui. Ar tokia pozicija ir "Dievų miškas" dabar yra aktualūs? Manau, kad taip. Sukurta daug filmų apie mirties stovyklas, išbandyti, atrodo, beveik visi kino retorikos būdai. Stevenas Spielbergas "Šindlerio sąraše" kalba rūsčiai, Roberto Benigni – atsargiai juokaudamas ir saugodamas vaikišką naivumą ("Gyvenimas yra gražus"), Romanas Polanskis dramatizuoja menininko likimą ("Pianistas"). Pasirinkęs Sruogos kūrinį, Puipa atsidūrė galbūt mažiausiai kinematografininkų išžvalgytoje zonoje. Jis bando koncentracijos stovyklos gyvenimą parodyti kaip "normalų". Ne pateisinamą, bet nužmoginantį tiek, kad niekas nebešokiruoja.

Kino priemonėmis tai padaryti daug sunkiau. Tekstas priverčia įtempti vaizduotę, pajusti sarkastiškame pasakotojo balse tūnantį siaubą. O kinas neišvengiamai simuliuoja realybę, net jei pasirenkama nemenka distancija. Nedideli netikslumai, techninės detalės, net rekvizitas čia tampa labai konkretūs – todėl "tikri", ir negali jų nepastebėti. Ir tą naivų "tiesos" ieškantį žvilgsnį užgauna pernelyg linksmai masuotėje žygiuojančios moterys, kito aktoriaus balsu prabilęs herojus, žaismingai prieš koncentracijos stovyklos fotografą besimaivančios prostitutės. Aišku, tai smulkmenos, kurių (pasistengus) galima ir nepastebėti. Tačiau kaip išsaugoti tikslią distanciją su svarbiais dalykais?

Ramybės neduoda viena filmo scena, kuri man tampa savotišku emocinės filmo tonacijos ir sąlygiškumo laipsnio lakmuso popierėliu. Barake paslapčia vyksta tuoktuvės. Vyras ir moteris kalinių uniformomis klausosi lotyniškai tariamų kunigo žodžių. Įeina prižiūrėtojas. Žiūrovai nuščiūva. O jis ramiai taria: "Abu pakart. Ir kunigą". Ir paskui mes matome juos kariamus, bet aš nesuprantu, kodėl man jų negaila? Nes persmelkė Sruogos ir Puipos lagerinio abejingumo (instinktyvaus, savisaugiško) nuotaika? Nes lagerio vaizdus nuolat keičia vaidinamos pjesės ištraukos, kur Valentinas Masalskis, sakydamas aktoriams, kaip jie turi jaustis, moko to ir mus? Ar tiesiog distancija tarp filmo, knygos ir rodomos situacijos tapo per didelė? Ar todėl, kad režisieriui kuriant savotišką metapasakojimą, save analizuojančią istoriją, žiūrovui teko atsisėsti ne į stebėtojo, bet į analitiko kėdę?

Nežinau, gerai tai ar blogai. Gerai ar blogai, kad šiame lakoniškos plastikos filme neprasimuša vizionieriškas Puipos vizualumas? Gera ar bloga yra toji teatrinė linija, kuri atrodo kaip pastabos paraštėse ir kaskart sutrikdo pasakojimo ritmą? Gal ji praturtina Valentino Masalskio taupiai vaidinamą Sruogos paveikslą, bet kartu išplėšia jį iš gyvenimiškos terpės. Būtent nesugebėjimas į ją įsilieti bei traiškanti naujos ideologijos mašina, pokalbiai su politiškai "teisingais", bet žmogiškai kurčiais "kultūros darbuotojais" ir atskleidžia didžiausią iš lagerio grįžusio rašytojo dramą.

Šiaip ar taip, filmas sukelia daug minčių ir, tikiuosi, įžiebs diskusijas. Nes Sruogos kūrinys ir asmenybė čia tampa kitų ryškių asmenybių – Algimanto Puipos ir Valentino Masalskio – kūrybos apmąstymų atspirties tašku. Lieka klausimas, kur brėžiama riba tarp meno ir gyvenimo?