Lietuvių klasikos serijoje – Vytauto Bacevičiaus simfoninė muzika

Rugsėjo pradžioje Muzikos informacijos ir leidybos centro "Lietuvių klasikos" serijoje išleista pirmoji kompozitoriaus ir pianisto Vytauto Bacevičiaus kompaktinė plokštelė "Elektrinė poema", skirta kompozitoriaus simfoninei muzikai. Sukūręs daugybę vertingos muzikos fortepijonui, būtent simfoninę muziką kompozitorius laikė vertingiausia savo kūrybos dalimi.

Vytautas Bacevičius sukomponavo šešias simfonijas, keturis koncertus fortepijonui, vieną smuikui, šešias mažesnės apimties simfonines kompozicijas. Bene geriausiai jo simfoninės muzikos vietą mūsų muzikos istorijoje yra nusakęs kompozitorius Osvaldas Balakauskas: "Juk iš tikrųjų nuo Čiurlionio simfoninių poemų iki maždaug Juliaus Juzeliūno "Afrikietiškų eskizų" – beveik tuščias laiko tarpas. O tai ir yra tas penkiasdešimtmetis, kurį, tikiu, galėtų užpildyti visų pirma Vytauto Bacevičiaus kūriniai."

Kompaktinėje plokštelėje įrašytos penkios bene ryškiausios Vytauto Bacevičiaus simfoninės kompozicijos, parašytos įvairiais gyvenimo ir kūrybos laikotarpiais Kaune, Paryžiuje ir JAV.

Paryžiaus meninės atmosferos inspiracijos akivaizdžios garsiausiame Vytauto Bacevičiaus simfoniniame opuse – "Elektrinėje poemoje" (1932). Jos konstruktyvistinė dvasia atspindi jaunojo kompozitoriaus susižavėjimą technologiniu progresu. Šių motyvų yra ir keleriais metais anksčiau sukomponuotame Pirmajame koncerte fortepijonui ir orkestrui (1929), nors įdėmus klausytojas jame išgirs ir Skriabino, ir prancūzų impresionistų, ir neofolk bangos įtakų. Tai bene populiariausias Bacevičiaus koncertas fortepijonui, paties autoriaus ne sykį skambintas įvairiuose Europos miestuose. Kompaktinėje plokštelėje jį atlieka jaunasis pianistas Aidas Puodžiukas.

Į leidinį įtraukta ir viduriniuoju "kompromisiniu" (pasak paties autoriaus) laikotarpiu sukomponuota Antroji – "Karo" simfonija (1940), naratyvus ir itin vaizdingas kūrinys, parašytas neramiais Antrojo pasaulinio karo metais. Šios simfonijos antroji dalis – tai sukrečiantis Gedulingas maršas, vienas įspūdingiausių Lietuvos muzikos istorijoje. Paskutiniai du leidinio opusai – originaliausia vėlyvoji Vytauto Bacevičiaus kūryba: Simfonija Nr. 6, "Kosminė" (1960), ir "Grafika" (1964). Šiuose kūriniuose, ir ypač antrajame, kosmoso idée fixe įgijo gryną organizuotą muzikinį pavidalą, nulemtą intensyvių kompozitoriaus intelektinių ir dvasinių pastangų.

Visus kūrinius kompaktinei plokštelei įrašė Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras, dirigentai Vytautas Lukočius ir Martynas Staškus.

LMIC inf.