Kinas

Autsaideris Zatoičis

rodo TV

iliustracija
Takeschi Kitano kuria "Zatoičį"

Po slogių ir pakankamai depresyvių lietuviškos erotikos vaizdų, kuriuos pateikė geismą ir grožį žadėjęs komercinio kino festivalis "AXX. 12 filmų", prisiminiau daktarą Hanibalą Lekterį. Ne todėl, kad įsivaizdavau, kaip jis skanauja kai kurių lietuvių kūrėjų smegenėlių, – nesu toks žmogėdra. Ir ne todėl, kad būtent jis, ko gero, būtų idealus lietuvių erotinio filmo herojus. Tiesiog daugelio šio festivalio filmų kūrėjų siekiamybė yra metodas, kurį "Hanibale" (LRT, 25 d. 21 val.) pasistengė suformuluoti režisierius Ridley Scottas. Tai – nuoširdus visko, kas dirbtina ir pretenzinga, pomėgis, pateiktas nedviprasmiškai ironiškai. Tačiau laukiamas rezultatas – ir ne kičas, ir ne menas, ir ne parodija. Suformuluoti, kas tai yra iš tikrųjų, pasirodo, ne taip lengva. Scotto "Hanibalas", be abejo, travestuoja ankstesnį filmą apie Lekterį "Avinėlių tylėjimas" (1991), ironiškai žvelgia į jo pasaulinę sėkmę. Scottas yra prisipažinęs, kad jam atrodė, jog bus lengviau kurti garsiojo filmo tęsinį išsaugant su juo ironišką distanciją, juolab kad per dešimt nuo "Avinėlių tylėjimo" premjeros praėjusių metų Lekteris tapo ženklu, kuris dažniausiai turi komišką atspalvį. Kas iš mūsų nėra pagalvojęs apie įkyrų savo kolegą, kad tai – iš akies trauktas daktaras Hanibalas? Tačiau Scotto sumanymą iš dalies sugriovė seras Anthony Hopkinsas, kuris neketino atsisakyti ano Lekterio ir todėl naujai atsiskleidę sibaritiški herojaus susižavėjimai Italija, knygomis, kvepalais ir baltomis skrybėlėmis visiškai netiko jo suvaidintam žiauriam psichopatui. Panašiai atsitiko ir su agente Klarisa. Jodie Foster vaidino simbolišką tiesos ieškotoją ir silpnųjų gynėją, puikioji Julianne Moore – kitos kraujo grupės aktorė, jos stiprybė remiasi jos trapumu. Abu filmai skiriasi ir savo moraline ištarme: "Avinėlių tylėjimo" Lekteris kelia siaubą, jis tikras psichopatas, tačiau "Hanibale" Lekteris naikina niekingus tipus, visai nežadinančius užuojautos.

Julianne Moore vaidina pagrindinį vaidmenį ir viename įdomiausių šios savaitės filmų – 1999 m. sukurtoje Neilo Jordano "Meilės romano pabaigoje" (LNK, 29 d. 22.35). Filmo pagrindas – Grahamo Greene’o romanas. Jo herojus taip pat yra romanistas. Tai Morisas Bendriksas (Ralph Fiennes), kuris Antrojo pasaulinio karo metais užmezga meilės romaną su savo geriausio draugo Henrio (Stephen Rea) žmona Sara (Julianne Moore). Sara pati nutraukė romaną, tačiau praėjus keleriems metams Henris ima įtarinėti žmoną. Savotišką tyrimą atlieka ir buvęs meilužis. Tačiau Saros dienoraštyje užrašyti apmąstymai atskleidžia visai kitą šio ryšio aspektą. Visą gyvenimą pirmiausia sau bandęs įrodyti krikščioniškojo tikėjimo prasmę, Greene’as meilės nuotykį susiejo su tikėjimo išbandymu. Tad "Meilės romano pabaiga" įgyja visai netikėtą ištarmę – tai ne tik aistros, bet ir kančios istorija. Kiekvienas vyriškis (įskaitant ir Iano Hurto suvaidintą komišką detektyvą) atlieka savo tyrimą, tačiau filmo esmė yra filosofinis konfliktas tarp žemiškos Bendrikso meilės ir religinio Saros atsivertimo.

Norėčiau atkreipti Jūsų dėmesį į retai pas mus matomo Olandijos kino pavyzdį – stilingą Roelio Reine’s trilerį "Kurjeriai" (BTV, 28 d. 21.20). Filmo herojai – du verslo partneriai – yra giliai paskendę skolose. Pogrindžio karalius Spaikas jiems suteikia šansą greitai pasidaryti pinigų – reikia tik nugabenti 25 milijonų dolerių vertės "Ecstasy" krovinį iš Amsterdamo į Ispaniją…

LRT "Elito kine" (28 d. 23.25) – filmas Stepheno Kingo gerbėjams "Gabus mokinys". Briano Singerio ekranizuotos Kingo novelės herojus Todas (Brad Renfro) netikėtai sužino, kad nacių nusikaltėlis Kurtas Dusanderis (Ian McKellen) gyvena Kalifornijoje. Todas pažada išsaugoti vokiečio paslaptį mainais už pasakojimus apie koncentracijos stovyklų siaubus. Vienas amerikiečių kritikas rašė, kad provokuojantis "Gabus mokinys" yra tiesiog dviejų psichiškai nepilnaverčių, savižudybės manijos apsėstų sociopatų, savotiškų fašistinio blogio Telmos ir Liuzos portretas.

Bene didžiausias savaitės netikėtumas – eksperimentinė Richardo Linklaterio juosta "Pabusti gyvenimui" (TV3, 27 d. 23.15). Režisierius ir operatorius Tommy Pallota filmavo Ostine naudodamiesi skaitmenine videokamera, tačiau nufilmuota medžiaga buvo kompiuteryje transformuota animatoriaus Bobo Sabistono vaizdų perdirbimo procesu, vadinamu "interpolated rotoscoping", tad rezultatas sujungia gyvo veiksmo natūralizmą ir animacinio kino stilizaciją primenančius tiesiog žiūrovų akyse gimstančius vaizdus. Filmo herojus yra jaunas vaikinas (Willey Wigginsas yra ir vienas filmo animatorių), kuris atvyksta į Ostiną ir įsivelia į pokalbius apie egzistencializmą, evoliuciją ir net kino teoretiką André Baziną su čia sutiktais įvairiausiais žmonėmis, kuriuos domina meno, filosofijos, sociumo klausimai. Tarp jų – žinomi (ir, beje, Linklaterio filmuose vaidinę) aktoriai Ethanas Hawke’as, Julie Delpy, režisieriai Stevenas Soderberghas, Martinas Scorsese bei daug kitų žinomų žmonių.

Kita vertus, ne viskas yra filosofija, kas ja dedasi. Geriausias pavyzdys – Takeshi Kitano filmas "Zatoičis" (BTV, 25 d. 22 val.). Įkvėptas vieno populiariausių japonų serialų (rodytas nuo 1962 iki 1989 metų) ir filmo, "Zatoičis" pasakoja apie aklą samurajų (jį vaidina pats režisierius), kuris klaidžioja XIX a. Japonijos keliais. Jis padeda dviem geišoms (kurių viena yra vaikinas) atkeršyti už nužudytus tėvus, kaimelio gyventojams – pasipriešinti juos engiantiems mafijozams, tačiau, pasak režisieriaus, su niekuo nesibroliauja, nes yra autsaideris. Tačiau, kaip visada, Kitano filmuose ne siužetas yra svarbiausia. Svarbiausia – pasakojimo būdas. O Kitano yra nuolat sugebąs stulbinti pasakotojas. Filme "Zatoičis" jis prisimena Sergio Leone’s vesternus, savo paties ankstyvuosius filmus bei japonų klasiką (Zatoičio mūšis pliaupiant lietui – pagarbos duoklė Akiros Kurosawos "Septyniems samurajams") ir net amerikiečių miuziklus. Pasakojimo būdas ir suteikia istorijai netikėtą filosofinės parabolės skambesį, nes verdamas vienas prie kito iš pirmo žvilgsnio visai nederančius elementus Kitano įrodo, kad aklas valkata mato tai, ko niekad nepamatys regintysis. Tiksliau, vien tik žiūrintis filmą niekad jo ir nepamatys.

Jūsų – Jonas Ūbis