Pusiausvyra tarp ramybės ir judesio

Vilijos Mačiulytės darbai

Šiais laikais ir dailininkai savo kūriniais stengiasi šokiruoti ir intriguoti. Vilijos Mačiulytės parodoje to nėra ir nereikia, kad būtų. Nesu ir aš tokios intrigos šalininkas. Manau, kad svarbiausia – kokia menininko, asmenybės tiesa.

Ji tokia: talentinga, ypač kruopštu, akvareliška. Vilija šioje parodoje pasirodė labai profesionaliai. Menininko charakteris reiškiasi ir per jo pasirenkamus motyvus. O jų diapazonas platus. Nuo architektūrinių gatvelių, pastatų ar jų detalių lyriškumo ir statiškumo Vilija tolsta į vis gilesnę ekspresiją, atverdama naujus, gal pačius svarbiausius meninės raiškos klodus. Atsiranda vidinė jėga ir dinamika.

Paklausiu dar kartą: ar galima jausmą, meninį plastinį vaizdą akvarelėse išreikšti per architektūrą, per jos fragmentus? Ir galima, ir taip jau yra, ir bus jos darbuose dar daugiau.

Gal ta vidinė intriga ir išryškėja per subtilumą ir jėgą.

Kuri pusė taps dominuojanti? Bet tai jau paties menininko jausenos reikalas. Greičiausiai tai susilydys į visumą ir taps darna.

Dar norėčiau pabrėžti vieną labai svarbų – žmogaus – motyvą jos kūriniuose. Efemerišką Vilijos močiutės viziją Vilniaus architektūroje, šviesius bei dvasingus mergaitės su verbomis ir kunigo Antano Saulaičio veidus pastebėjo visi atėjusieji į parodos atidarymą.