Dailė

Menininkų kolonijų fenomenas

Tarptautinė konferencija pajūryje

Dovilė Tumpytė

iliustracija
"EuroArt" generalinis sekretorius Benno Rischas
R. Černiauskaitės nuotr.

Thomo Manno kultūros centro iniciatyva, bendradarbiaujant su Goethe’s institutu bei Prano Domšaičio galerija, rugsėjo 15–17 dienomis Klaipėdoje bei Nidoje vyko tarptautinė konferencija "Menininkų kūrybos centrai ir jų bendruomenės Vidurio ir Rytų Europoje". Konferencijoje dalyvavo Lietuvos, Vokietijos, Lenkijos ir Švedijos meno istorikai, menotyrininkai, Ahrenshoopo, vieno iš svarbesnių Vokietijos menininkų kolonijų vietovės, burmistras Hansas Götze, Rytų Europos vokiečių kultūros forumo atstovė dr. Claudia Tutsch bei "EuroArt" generalinis sekretorius dr. Benno Rischas iš Belgijos. Šios konferencijos tikslai buvo istorinėje-meninėje perspektyvoje aptarti buvusius menininkų kolonijų centrus aiškinantis jų susikūrimo aplinkybes, aptarti jų esamą situaciją (kaip saugomos ir prižiūrimos kultūrinių centrų teritorijos) ir atkūrimo galimybes.

Europoje išplitusio menininkų kolonijų reiškinio XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje tyrinėjimai suaktyvėję pastaruosius penkiolika metų. Belgijoje 1994 m. buvo įkurta "EuroArt" (Europos menininkų kolonijų federacija), ji siekia suvienyti Europoje gyvavusias menininkų kolonijas į bendrą tinklą. "EuroArt" nuostatose "menininkų kolonijomis" laikomos menininkų bendruomenės, paprastai susibūrusios ir įsikūrusios gyventi užmiestyje ar kaimo vietovėje, ypač patrauklioje gamtinėje aplinkoje; tokiose kolonijose kūrybinė veikla neapsiribojo vien tapyba ir grafika, bet apėmė ir literatūrą, muziką, skulptūrą, šokį, teatrą, kitas meno raiškos formas. Pirmiausia "menininkų kolonijos" atsirado Prancūzijoje, vėliau – Vokietijoje, Belgijoje, Nyderlanduose, Danijoje, Švedijoje, Suomijoje, Norvegijoje, Rusijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Lietuvoje (Neringos miesto savivaldybė svarstys dėl Nidos menininkų kolonijos, aktyviai veikusios XX a. pirmojoje pusėje, prisijungimo prie "EuroArt" tinklo), Italijoje, Rumunijoje, Austrijoje, Šveicarijoje ir Anglijoje. "Menininkų kolonijos" fenomenas laikomas itin reikšmingu pastarųjų 170 metų meno istorijos laikotarpiu, sujungusiu daugiau nei 130 Europos menininkų kolonijų ar gyvenviečių. XIX–XX amžių sandūroje gimusį reiškinį norima išsaugoti kaip kultūrinio palikimo tradiciją bei įtraukti į šiuolaikinės kultūros procesą kaip svarbų Europos kultūriniam identitetui. "EuroArt" generalinis sekretorius pranešime "EuroArt" ir jos misija" teigė, kad "reikia atkurti Europos menininkų bendradarbiavimą parodant, kad garsiosios menininkų kolonijos vis dar gyvos ir šiandien, kad ir toliau bus gyvybingais intelektualios ir kūrybinės veiklos kultūriniais centrais", Ahrenshoopo menininkų koloniją paminėdamas kaip pavyzdinį tokios kultūrinės veiklos centrą. Čia leisiu sau užduoti klausimą, į kurį atsakymo konferencijoje negavau: akivaizdu, kad XIX ir XXI a. visuomenės ir kultūros landšaftai labai skirtingi, todėl ar tokios intencijos yra bandymas kurti simuliakrus kultūrinės atminties perspektyvoje ar iš tiesų inovatyvus požiūris į šiuolaikinio meno eigą ir reali galimybė šiuolaikiškai praturtinti, suaktyvinti kultūrinį kurortų gyvenimą?

Turizmo klausimą buvusiose menininkų kolonijų gyvenvietėse palietė Ahrenshoopo burmistras H. Götze pranešime "Menininkų kūrybos centrai ir turizmo marketingas". Dalindamasis Ahrenshoopo menininkų kolonijos kūrimo patirtimi, kaip kultūrinio turizmo tikslais panaudoti istoriškais reikšmingas vietoves, pranešėjas pabrėžė būtinybę sujungti istorinę praeitį su dabartimi: išsaugotas vietovių pirmykštės gamtos pobūdis, kūrybinga meno atmosfera kartu su šiuolaikinio marketingo strategijomis primirštas vietas vėl gali paversti kultūros traukos centrais. Pirmykštės gamtos, kuri ir buvo pagrindinė menininkų, ieškojusių ramybės ir nuošalumo, kolonijų atsiradimo priežastis, išsaugojimas tampa viena opiausių Nidos problemų, nes kol kas visos pastangos dedamos patogiai ir civilizuoti aptarnauti turizmo sritį, nepaisant paveldo apsaugos reikalavimų.

Pranešimą "Gyvenimas menininkų kolonijose ir meninių prielaidų pokyčiai XIX a. pabaigoje", problemiškiausiai aktualizavusį istorinį menininkų kolonijų reiškinį, skaitė meno istorikas iš Švedijos dr. Larsas Wängdahlas. Jis iškėlė mintį, kad "gyvenimas menininkų kolonijose vėlyvuoju XIX a. laikotarpiu leido atsirasti naujiems vaizdavimo principams arba bent jau turėjo didelę įtaką tam, į ką buvo atsižvelgiama kuriant ir suprantant vaizdą". Anot pranešėjo, "<...> dažnai tiesiog mechaniškai esame linkę menininkų kolonijų atstovus priskirti prie ne itin įdomių, antraeilių menininkų, kurie menkai tesusiję su didžiąja kūryba. Yra įprasta manyti, kad jų kūryba tegali imponuoti nereikliems turistams, tuo tarpu meno istorikų požiūriu yra vertinama tik kaip nereikšmingos išnašos rašant vietinę ir nacionalinę meno istorijas". Menininkų kolonijų veikla sulaukia vis daugiau susidomėjimo, ir įvairių meno krypčių, pavyzdžiui, impresionizmo, postimpresionizmo, siurrealizmo ir ekspresionizmo, atsiradimo užuomazgų imama ieškoti būtent tokiose menininkų bendruomenėse.

Dr. Ruth Negendanck (Vokietija) pranešime "Kolonistai, viešbučių savininkai ir mecenatai. Europa be sienų" pateikė menininkų kolonijų tipologizaciją, jas suskirstė pagal gyvenamąją vietą ir pobūdį į "kolonistų", "viešbučių gyventojų" bei "vasarnamio" tipus. Dr. Bettina von Andrian (Vokietija) aptarė kaimo regionų virsmą specifine menine erdve architektūros aspektu: nagrinėjo inovatyvius, dažnai keistokus Ahrenshoopo ir kitų menininkų kolonijų miestietiškos architektūros ir kaimo sodybų tipo derinius, skirtingus architektūrinius įsibrovimus ir kaitą menininkų apgyvendintose kaimų vietovėse.

Meno istorikų tyrinėjimo lauke atsiranda vis naujų faktinių duomenų apie įvairius menininkų kolonijų tipus, gyvenimo būdus ir kūrybinius procesus. Šioje konferencijoje dominavo istoriniai pranešimai, juose buvo kalbama apie menininkų kolonijų atsiradimo aplinkybes bei joms priklausiusius menininkus, atmosferą, kurioje jie gyveno ir dirbo, jų darbų pobūdį ir stilistiką. Dr. Nijolė Strakauskaitė (Klaipėdos universitetas) kalbėjo apie kraštovaizdžio ir kultūros sąveiką XIX–XX a. sandūros Rytprūsiuose, Kristina Jokubavičienė (LDM Prano Domšaičio galerija, Klaipėda) analizavo Prano Domšaičio kūrybos sąsajas su Mažųjų Kuršių dailininkų kolonija, dr. Rasos Andriušytės-Žukienės (VDU, Kaunas) pranešime nagrinėtas lietuvių dailininkų mokyklos, K. Jonyno įkurtos Freiburge po Antrojo pasaulinio karo, fenomenas. Dr. Jornas Barfordas (Vokietija) aptarė Nidos dailininkų kolonijos susiformavimą ir jos tolesnį gyvavimą po 1945 m., joje dalyvavusius menininkus ir jų kūrybos stilistikos kaitą, dr. Waldemaras Odorowskis (Lenkija) kalbėjo apie Kazimierzo Dolny dailininkų koloniją ir tautinio stiliaus apraiškas lenkų tarpukario tapyboje (išskirtinis dėmesys teko religinių siužetų atsiradimui, ne itin būdingam menininkų kolonijų kūrybai).

Konferenciją papildė plati kultūrinė programa. Dalyviai ir svečiai buvo supažindinti su Prano Domšaičio modernistinės tapybos bei piešinių ekspozicija, kurią sudaro daugiau nei 500 menininko kūrinių, pristatytos Nidos menininkų kolonijos Richardo Birnstengelio (1881–1968) bei Georgo Gelbke’s (1882–1947) darbų parodos. Antrąją konferencijos dieną Nidoje dalyviai galėjo pamatyti vietas, kuriose gyveno Nidos menininkų kolonijos menininkai, ir pajusti jų dvasią. Menotyrininkė, "dailininkų tėtušio", menininkų kolonijos įkūrėjo Hermanno Blodes anūkė Maja Ehlermann-Mollenhauer pasidalijo autentiškais prisiminimais ir nuveiktu darbu, bandant sugrąžinti menininkų kolonijos reiškinio istorinius pėdsakus į Nidos kultūrinį landšaftą.

Konferenciją lydėjo iš anksto parengtas, įvairioms Lietuvos ir Europos organizacijoms skirtas laiškas, kuriame išsakomas susirūpinimas dėl Kuršių nerijos – pasaulio paveldo objekto – išsaugojimo: ir jos istorinio kultūrinio paveldo, ir unikalios gamtos. Tikimasi, kad į šią problemą, tarpininkaujant UNESCO sekretoriui, Pasaulio paveldo komitetas atkreips dėmesį ir peržiūrės sprendimus, kad jie nesikirstų su paveldo apsaugos įstatymais. "EuroArt" generalinis sekretorius pasiūlė šį raštą pateikti Europos Sąjungos Komisijos pirmininkui bei EU aplinkosaugos atsakingam atstovui, nes Kuršių nerija dabar priskirtina ir Europos paveldui.