"Sirenų" provokacijos

Laisvamanis, antiglobalistas režisierius ir dramaturgas Rodrigo García jau dešimt metų maištauja prieš sistemą. Jo manifestas skelbia apie keršto teatrą, kurio misija – išplėšti žarnas romantiškam nuolatinio vartojimo mitui. Antikapitalistinis, brutaliausiais instinktais paremtas ir skandalingai juokingas Rodrigo García spektaklis apie tautų veidmainiškumą "Ronaldo, McDonaldo klouno, istorija" taps šiųmečių "Sirenų" kulminacija. Socialiniam teatrui skirtas festivalis vieną maištingiausių dabarties menininkų pristatys spalio 4 dieną.

Greito maisto srautuose raitosi pusnuogiai kūnai, scena tiesiogine prasme užverčiama mėsainiais, pomidorų padažu ir "Coca-cola", čia tiesiog nebėra vietos gėdai ar drovumui. Trys artistai be gailesčio tyčiojasi iš maitinimosi ritualo, telkšo pieno, vyno ir plaktos grietinėlės balos, pūpso pupelių košės kalneliai, fone pasirodo Margaret Thatcher bei Tomo ir Džerio vaizdai. Atrodo, lyg dalyvautume kapitalistinės bulimijos fiestoje, tačiau "vėmykla" virtusi scena staiga primena mūsų pačių pasaulį.

"Žmonės leidžia sau būti Afrikos ir Lotynų Amerikos budeliais, tačiau negali pakęsti vaizdo, kai vienas ar keli mano aktoriai sėdmenimis traiško maistą. Na ir ką?! Draugai, tą maistą juk pavogėme iš kitų planetos gyventojų. Medžiai yra genimi, kad ataugtų su nauja jėga, tačiau moterų ir vyrų genėjimas neduoda to paties rezultato", – į mūsų sąžinę apeliuoja kūrėjas.

Spektaklyje susitinka "makdonaldizuoti" prisiminimai ir groteskiški klounų numeriai. Žaismingai ir šmaikščiai reklamos ir masinės gamybos paveiktas aktyvistas savo akcijos žiūrovus kankina juoku tam, kad papasakotų apie nesąžiningą žmonių išnaudojimą, apie vieną tautą, bandančią valdyti visą planetą, apie įvairių lygių išdavystę – pradedant politikų veidmainiavimu ir baigiant mūsų pačių kasdienės išdavystės pavyzdžiais.

"Aš nesiruošiu tylėti. Dėl to ir paprašiau, kad tai būtų įrašyta programoje: atėjo galas netolerantiškam žaidimui, galas slėpynėms. Gana pirštu rodyti, kurioje pjesės vietoje atsiveria tikros laisvės akimirkos, ir klijuoti joms provokacijų, nešvankybės ar net totalitarizmo etiketes. Tokiais kaltinimais svaidosi juokdariai – gyvenimo skurdžioje, ribotoje ir mūsų pačių kultūros nustekentoje visuomenėje aukos", – dėsto Rodrigo García ir pasitelkdamas naujausias technologijas bando prisibelsti iki publikos sąmonės. Jis ne tik skandina sceną maiste, bet šiuolaikinio utilitaristinio konformizmo išklotinę rodo trimačiais vaizdais.

Išnagrinėjęs daugybę autorių nuo Samuelio Becketto iki Eduardo Pavlovsky, Rodrigo García ir jo "Mėsinės teatras" ("La Carnicería Teatro") vadinamas naujosios teatro kalbos kūrėju. Ne veltui jį graibsto festivaliai, perspėdami žiūrovus: "Silpnų nervų ir įžeidiems patariame nežiūrėti". Menininkui ne kartą buvo pateikti kaltinimai dėl to, kas vyksta scenoje. Vienus erzino tai, kad kartu su aktoriais vaidina triušiai, užuot patekę tiesiai į puodą arba į triušių fermą, kur būtų penimi ir ištrūktų tik tada, kai turės virsti troškiniu. Kiti piktinosi matydami, kaip į veiksmą įsitraukę žiūrovai lipa į sceną ir drauge su aktoriais nusirenginėja – juos piktino demonstruojami kūnai, kupini noro pasirodyti tokioje keistoje vietoje ir tokioje neįprastoje situacijoje.

Rodrigo García gimė 1964 m. Buenos Airėse ir pirmąją savo gyvenimo dalį praleido Argentinoje. Dar vaikystėje troškęs būti teatro kūrėju, jaunasis Maradonos šalies palikuonis buvo priverstas paisyti tėvų valios. "Visada, visada norėjau užsiimti teatru. Tačiau buvau jaunas ir priklausiau nuo savo šeimos. Mano tėvas, autoritariškas nepraustaburnis, man sakydavo: "Kas, kas? Teatras? Taigi nustipsi badu. Eik geriau studijuoti, o aš tau padengsiu mokslo išlaidas." Tuomet jam atšoviau: "Noriu mokytis filosofijos". Ir tai jam kėlė dar didesnį siaubą. Taigi nusprendžiau pasukti į reklamą." 1986 m. apsigyvenęs Madride, Rodrigo García ilgokai vertėsi kurdamas reklamas, brandindamas rimtą meninį užtaisą – atsaką ir reakciją į "perku–parduodu" sistemą. "Reklama man tapo tikrų tikriausia apgavyste. Maniausi darąs kūrybinį, meninį darbą. Kažkuria prasme taip ir buvo. Metų metais gyvenau paralelinius gyvenimus. Viena vertus, darydavau reklamas ir uždirbdavau daug pinigų. Kita vertus, už tuos pinigus kurdavau teatrą, nes mano trupė niekada nesusilaukė paramos iš valstybės. Praleidau devyniolika metų teatre, tačiau tik pastarieji šešeri leido iš jo gyventi."

Iš pradžių Rodrigo García darė įtaką Samuelis Beckettas, Haroldas Pinteris, Eduardo Pavlovsky, Fernando Arrabalas, režisierius Tadeuszas Kantoras, vėliau – dramaturgai Heineris Mülleris, Thomas Bernhardas, prozininkai Louis-Ferdinand’as Céline’as ir Peteris Handke. Šiandien ir Rodrigo García sukurti tekstai, ir spektakliai artimi Jenny Holzer, Bruce’o Naumano, Gary’o Hillo, Billio Viola ar Solo LeWito darbams. Ir nors režisierius ilgą laiką vengė socialinių temų, pastaruoju metu jo darbai tapo ypač aštrūs: "Anksčiau man rūpėjo eksperimentinis, formalusis teatras. Paskui tariau sau – po paraliais, teatras įgyja prasmę ir tampa naudingas tik tuomet, jei kalba apie tikrovę ir svarsto apie dalykus, kurie man nepatinka. Ir vietoje intymaus, plačiąja prasme "romantiško" teatro panorau papasakoti apie efemerišką kasdienybę, kuri nuolat keičiasi."

Ir tai nenuostabu, nes Rodrigo García’i, kurio teatrinė veikla lyginama su terorizmu, svarbiausias dalykas mene yra laisvė arba meno teikiamas išsilaisvinimas: "Man rodos, kai gatvėje arba mene (man tai – tas pats) matai žmones, darančius tokius dalykus, kurių pats nedarytum iš baimės, tame yra kažkas skausmingo ir gražaus. Tuos žmones, kurie laikosi įsikibę apgaulingo laisvės suvokimo, menas gali sukrėsti. Sprogimo metu laisvė išsiplečia. Tai nėra maloni operacija, nes per ją nukraujuoji. Bet kai tavo žaizda užgyja, jautiesi visai kitoks. Meno kūrinys ir atviresnis požiūris į gyvenimą turėtų praplėsti apgaulingą mūsų laisvės suvokimą ir priversti iš naujo apmąstyti kai kuriuos dalykus. Tada policija turėtų mažiau priežasčių mušti arba šaudyti, nes daug mažiau poelgių būtų laikomi nusikaltimais. Jeigu vaikščiodamas gatve arba sėdėdamas teatre prieš akis išvystu didesnę laisvę negu ta, kuri yra mano kasdieninė dalia, būnu priblokštas, tačiau niekada joje neprasmengu. Jei kitas menininkas yra už mane laisvesnis, jaučiu sveiką pavydą, ir tai mane skatina augti. Tai rodo, kad galima vaikščioti po nematytus bekraščius miškus, o aš pasitenkinu tuo, kad sukinėjuosi po išpuoselėtą nykštukinį sodą. Džiaukimės, kai menininkas pakviečia mus į šventę, kurią laikome amoralia, kraštutine, pavojinga. Nes tai, kas amoralu, yra perdėta, tačiau galbūt kaip tik tai yra tikrasis gyvenimas, o atsargumas – lėtas būdas numirti."

"Sirenų" inf.